aš jums sakau, iš manęs kažkas ten aukštutėliau tikrai tyčiojasi ir žaidžia mano gyvenimu. prieš keletą dienų, gulėdama lovoj vidury nakties, skaičiuodama, kiek kartų per minutę suknarkia mano beprotė šizofrenikė kaimynė, mintyse rūšiavau atsitiktinius prisiminumus - sraigių mėtymą ant tos pačios šizofrenikės langų, kurios knarkimas kątik pralodė mano šunį, pirmąsias varžybas ir tą vaikišką džiaugsmą akyse, pasikabinus mažą sidabrinį suplotą rutuliuką ant kaklo, pirmąsias kančias dėl vaikino ir dar daugelį, kurių nenorėčiau, kad žinotumėt, nes, dievaži, į kalėjimą pirmu numeriu lėkčiau ant sparniukų. taigi, natūraliai išplaukė vienas prisiminimas, kurio nepamiršiu net sirgdama skleroze. laiškas mano mieląjam berniukui iš, tarkim, pajūrio. kaip aš jam ten širdį išliejau, net šypsena atsiranda. žinojau, kad kažkur kambaryje yra to laiško kopija, tačiau bijodama suskysti nuo savo ganėtinai atvirų minčių, apsivertusi ant kito šono, tęsiau skaičiavimo darbus.

šitai rašau todėl, kad būtent knisdamasi savo daiktų dežėse, kurias vargais negalais ištraukiau iš neįtikėtinai mažos, bet dar neįtikėtinesnį kiekį daiktų talpinančios palėpės, radau tą laiško kopiją. ir tikrai nenutrenkiau jos niekur toli. štai, dabar, ji guli ant mano visiškai tvarkingo ir švaraus stalo, kaskart bado akis ir verčia viską išgyventi iš naujo, restart'inti visus jausmus, išgyvenimus, nuoskaudas, bet ne pyktį. nežinau, ar jį skaitysiu visą. nematau tikslo. reiks kada jį sudeginti, kartu leidžiant suliepsnoti visiems jausmams, kuriuos kadais jaučiau tam mielam vaikui, pajūrio saulės nubučiuotam ir Baltijos jūros praskalautam. tik deginti savo meilės realikvijas reiks tada, kai nematys kaimynai ir nebus tėvų, nes šizofrenikė, kai jau ir yra tikėtasi, pradės pist tėvams protą, kad norėjau padegti jos namą ( neesmė, kad mūsų namai sujungti ). deja, moterėle, dar noriu pagyventi savo namukuose. eik eik, parėkauk tu savo kambary geriau, kol nepagarsinau muzikos, kad garsas praskalautų man galvą biškutuką.

Nepyk ant žmonių, kurie domisi tavo gyvenimu. Užjausk, jog jie neturi savojo.