tai žinot tokį jausmą?
va dabar aš taip nesijaučiu. nesijaudinu dėl nieko - baigėsi tas laikas, kai per pusę persiplėšt norėdavau, kad tam tolimam ir visiškai net į mano pusę nežiūrinčiam žmogui nieko netrūktų. nesijaudinu net dėl to, kad matematikos egzaminą išlaikiau tikrai klaikiu pažymiu. aišku, dabar mano dieviškieji tėvukai cypautų, kad per daug atsipūčiau ir, tuo labiau, tikrai nelaiku. kad nebemoku gražiai kalbėti su kitais, ypač su savo kietosiomis sesėmis. o man, žinokit, visiškai vienodai. ir sibire saulė šviečia.
pilnais plaučiais įtraukusi tų mėtinių cigarečių pilką dūmą, lėtai ir kiek susinervinusiu balsu nutraukiau ilgai nusistovėjusią tylą tarp manęs ir tos asmenybės iš klasės vidurio.
- man nebereikia jo. supratau, kad visiškai ne į tą vežimą įšokau.
kitą dūmą palydėjo šioks toks atsikosėjimas, nes per daug giliai į gerklę nuėjo tie kartūs dūmai.
- susipažinusi su Juo, pamačiau, ko man iš tikro reik gyvenime. to ką tas meilutis man pasiųlyt tiesiog iš prigimties negali. nesišypsau aš jam taip, kaip šypsausi pamačiusi Jį. karočia, bullshit'as.
daviau jam savaitę. pravėdint galvą. parašiau jam žinutę prieš pat išeinant iš namų, slaptam pasimatymui su savo išrinktuoju princu, dėl kurio teko vėl supurvinti savo išpažinties nulaižytą baltąjį šleifą. bet argi galima dar labiau supurvinti juodą spalvą? you tell me. mano atveju - galima. dar ir kaip. jis neisterikuodamas ( bent jau norėjau, kad taip būtų ) paprašė parašyt, kai viskas baigsis man. sajonara bitch. i'll never come back.
tirpau vien nuo minties, kad galėsiu apkabinti Jį ir taip karštai pabučiuoti, kad iš naujo saulė patekės. negaliu net akių atplėšti nuo Jo veido, nuo tos šurpuliukus po kūną pradedančios varinėti šypsenos. ir savaime man apie Jį galvojant arba žiūrint į Jį, šypsena pati atsiranda, kaip atsiranda virusai kompiutery, jei kažką neleistino ar pavojingo siuntiesi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą