karantinas. day 1

argi nemalonu yra padaryti kažką tobulai, visiškai visiškai, be jokių emocijų, be jokių trūkumų ir žiūrėti į tą žmogų, kuris manė, kad tau taip nepavyks? argi nedievinate jo jausmo širdyje, įrodžius, kad esate netobula, tačiau tobulai dorojatės su viskuo?

taip. mes mylim tą jausmą. taip šiandien žiūrėjau į tėvus, kai jie įžengė į mano karantino, ir, tikiuosi nelabai ilgo, tačiau kankinančio arešto kamerą, ir pamatė tobulą tvarką. net šiūkšlės buvo išneštos. kojinės sudėtos pagal spalvą, spalvotos - kampe stalčiaus, viduryje - baltos, kitam kampe - kambarinės ir šiltos. in your face. tačiau dabar tas jausmas prigeso, kaip laužas, mažųjų skautų prigesintas mažomis saujelėmis smėlio. 

telefonas tyli kaip ir tylėjo pradžioje dienos. jau pradedu jausti apmaudą ir nuobodulio skonį. bet niekada nepriversit gailėtis dėl savo poelgio. ir ne aš kalta. o telefonas. du, tiesą sakant. dar kartą tikiuosi, kad neilgai mano tas areštas tęsis, nes nematyti savo princo veido yra ganėtinai sunkus išbandymas. netgi varžybos neatrodo toks kankinantis dalykas, kai sedėjimas VIENAI ir dar tyloje.