mintis nutraukė atskridęs popieriukas ir jį lydintis klyksmas iš klasės vidurio. atsisukusi į šalia sėdinčią mieląją savo visų pamokų bendražygę draugę (vardus nuslėpsiu, vis dėl to, viešuma, suprantat..) ir paklausiau kasdieniško, bet kažkuo ta akimirką keisto klausimo.
- Ėėė, tu šian planuoji kąnors? mieste hanza vyksta.
ir nespėjus jai įkvėpti oro, iš to pačio klasės vidurio, skardžiabalsė klasiokė užspiegė, kad norėtų su keliom iš mūsų nuvaryt į miestą. tikrai ne mano mintis, debile tu. staigiai atsisukus į kitą auką, trinktelėjau delnu per petį ir pareikalavau man paduoti Hanzos programą. jai nespėjus pabaigti sakinio apie savo "neįtikėtinus nuotykius einant pasiimti šios programos", jau užspiegiau iš džiaugsmo :
- ŠAKĖS MERGICOS, ŠIAN HANZOS NAKTYS. DEŠIMTĄ PRASIDEDA, ŠOKIAI IKI DVIEJŲ NAKTIES. NEŠAMĖĖĖĖS.
iš pradžių visos sutiko. net nebuvo jokių ne arba nežinau. nustebau savo klasiokių ramumu ir sukirtau rankom su klykiančiąją iš klasės vidurio.
ir manot kas nors išdegė? ogi nieko.
sedėjau prie savo kompiuterio ir skundžiausi, kodėl ta asmenybė tokia durna ir tuo metu, kol buvau treniruotėje/pragare, išlekė su kitom į tas pačias hanzos naktis.
nu pyderė ant žalio medžio. nieko kito negaliu pasakyt. nešnekėsiu su ja iš principo prieš egzaminą.
taigi.
besiskundžiant gavau žinutauską, kad mano draugužis, mielasis geriausias draugas, lekia į hanzą su savo panička ir mano buvusiu. ai, velnias nematė, dievas nedavė, varau ir aš. viena tikrai namie nesedėsiu. per daug brangus vakaras, tas penktadienis. ir išjungus kompiuką, užtrenkiau kambario durimis.
nepažino manęs net geriausias draugas, mat "skrybėlę žmogų keičia labai". apsikabinus su visais, net su savo blondinuku buvusiu, patraukėm arčiau santakos, į didžiulės žmonių minios maišalynės vidurį.
visą įtampą prasklaidė brovimasis ir bestuko rėkavimas, užsiėmus už kortelės "AŠ ESU VIP, PRAŠAU PRALEISTI". leidausi tampoma už rankos link tikslo, tai yra, vietos, kur susitiksim kitas pažįstamas žmogystas.
paėjėję toliau nuo pagrindinio tako, po meduku, pagaliau pamačiau pažįstamus veidus - Eglutę, šyvą ir dar vieną, kurio vardą sužinojau vėliau, visiškai atsitiktinai. su visais šiltai pasisveikinau, šypsena įsijungė automatiška - juk tokie mieli žmonės šalia buvo. šyvukas išgyrė, kokia išaugusi, išgražėjusi, Eglutė pasakė pamačiusi mane pirmą kartą po ištisų metų ir labai apsidžiaugusi. niuu baikit, seilės meilės, mes dabar kartu ir laimingi. ir atsisukusi pamačiau Jį - išvaizdų, aukštą. akimis apmečiau - damn, he's hot.
IR VA TADA BUVO MANO PIRMASIS ŽINGSNIS!
priėjau, nutaisiau firminį savo šiltąjį veidelį ir ištariau paprasčiausią labas, išskietusi RANKAS, laukiau to paties iš jo. ir mano nenuostabai, jis dar šiltesne šypsena pasitiko mane, stipriai apkabino ir paliko apdujusią.
awesome, mieloji.
vakaras niekuo nepasižymėjo. sedėjom, klausėm koncerto, pastebėjom šokančius balionus. draugas mano kažkur išskridęs su panele bučiavos, šyvukas gatavas apsikabinęs mergą gulėjo, Eglutė, jos bernas ir dar viena linksma panikė rūkė, mano buvęs degino tuščias alaus stiklines.
atsistojau, kad geriau matyčiau šokio kulminaciją. prisistačius šyvukui, išgirdau gan įdomų pasiųlymą eiti buvusiam į glėbį, nes atrodau liūdna ir sugniuždyta. atsisakiau to pritrenkiančio pasiųlymo ir leptelėjau, kad geriau liksiu vieniša. nebūtina blondinui žinoti, kad mane ir tą kitą, kurį norėjo man pripiršt, anksčiau siejo šioks toks ryšys.
tą akimirką šyvukas leptelėjo, kad yra daug kitų fiainių berniukų čia. ir ranka parodė į Jį. nusisukusi nusišypsojau ir net nejaučiau, kad tas pats gražutis prisistatė ir maloniai paklausė, apie ką gi kalbame. aišku, šyvukas nesidrovėdamas cyptelėjo, kad apie Jį ir jo Coca-Cola maikę.
tada, savo gražias akis nukreipęs į mane, jis paklausė, kas jį sudomino - ar maikė, ar jos savininkas.
va čia ir atsijungė mano protas.
pasakiau tą frazę, nuo kurios viskas prasidėjo.
su šypsena, kreiva, nekreiva, who cares, net drąsos nereikėjo kaupt, kad galėčiau išpyškint tuos žodžius, kurių nesigailiu visa supurvinta širdim.
"Aišku, savininkas."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą