pirmieji saulės spinduliai arba lyg nieko nebuvo

štai akis pasiekė pirmasis gegužės trisdešimtosios dienos spindulys. lėtai besileisdamas mano veidu žemyn nuo vakar nušviesintų plaukų pasiekia drėgnas ir ašaras vos vos laikančias akis. prie lūpų laikydama puodelį jau spėjusios atvėsti rytinės kavos, skendau jausmų ir minčių maišalynėje, kurios dėka savo rytą pradėjau anksčiau nei norėjau. susivėlusi, įsisupusi chalate žiūrėjau į tolį. juk taip malonu klausyti rytmečio tylos -  kaimynai neknarkia, gatvėje nezuja mašinos, neloja šunys, tėvai ramiausiai sapnuoja penktą sapną. miestas dar apmiręs, tylus ir, sunku patikėt, ramus. nebesistengiau raminti verkiančios širdies, nebenorėjau valdyti besikaupiančių ašarų. viskas. nebenoriu. atsibodo. atsibodo širdį kankinti tom pačiom mintim apie Jį. apie tai, koks jis tobulas, kaip noriu, kad viskas neturėtų pabaigos...

staiga pajuntu drėgną ašaros pėdsaką, besitęsiantį mano skruostu, išblaškiusį mano liūdnas ir širdį slegiančias mintis. giliai, tačiau nelygiai įkvėpiu - susikaupęs liūdesio gniužulas nutraukia įkvėpimą lyg paprastą siūlą, kuris laiko mano gyvenimą ir susikaupimą. leidžiu ašaroms tekėsi tiek, kiek jos nori. ramiu veidu toliau stebiu aušrą - saulė lėtai ir tingiai verčiasi per tolimo namo stogą, dar labiau budinanti miestą. turiu kažką keisti, kažką padaryti. taip tęstis tiesiog negali. per daug stipriai nematomos rankos širdį spaudžia, bandydama mano stiprybę, kankindama iš vidaus ir griaunanti visą gyvenimą.

dabar esu pavaldi laikui. viena nieko padarysi negaliu, nes šiuo momentu tolimesnė sėkmė priklauso ne nuo manęs. o gal ir nuo manęs, tiesiog esu per daug silpna, kad imčiausi iniciatyvos ir pakeisčiau gyvenimo kursą. gal ir bijau pakeisti iš esmės savo ateitį. nes, kaip sakiau, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. vieno pokyčio atoveiksmį aš galiu numatyti, ir, patikėkit manim, pasekmės labai didelės ir nemalonios. tačiau toks gyvenimas - kiekvieną akimirką turi rinktis. o jei nesirinksi, gyvenimu tavo egzistavimą pavadinti būtų tiesiog nusikaltimas. tačiau praradus vieną galimybę, atsidaro langas į daugelį kitų. va šita mintis mane paskutiniu metu ir guodžia. daugelio žmonių požiūriu mano noras pasukti į blogą gyvenimo kelią mane šiek tiek trigdo. ir kur jie gali žinoti, kas man yra geriau, jei net nenutuokia, kas darosi viduje? gal iš tikrųjų esu sužavėta laisvės mintimi, tačiau neskubėsiu priimti sprendimo. tai turėtų būti geriausia mintis.

saulė apšvietė jau daugiau nei pusę dangaus. nušluostau ašaras nuo įrudusio skruosto, puodelį paslepiu po stalu, kad neliktų jokių ankstaus ryto požymių. paskutinį kartą pažvelgiu į dar kylančią saulę.

- tu šįryt matei palūžusį, silpną savo vaiko veidą. daugiau taip nebus. pažadu.

skausmo gniužulo prislopintu balsu tyliai, bet užtikrintai sau mintyse pasakiau paskutinius žodžius. tyliai tipendama nukeliavau iki lovos, padėjusi galvą ant pagalvės, nuvaliau paskutines ištryškusias ašaras, ir prabudus miestui, užmerkiau akis. lyg nieko nebuvo.