2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis

spėkit.

kas dabar sėdi pusiau apsirengusi ir vėl laukia žinutės?

ogi aš.

kas nenustygsta vietoj ir nervinasi, kad nepamatys savo princo šiandien?

vėl aš.

bent truputėliui aš norėčiau jį pamatyt. truputėlį jį apkabint, truputėlį pabučiuoti. vėl širdis pavirto į želės gabaliuką, kuris dreba čiut pajudinus supistą lėkštutę. neduok dieve, kas nors parašys pašalini...


nu bl*t.




tai kur baigiau? ai.

su kiekviena minute mažėja mano vilties lėkštutėje tų vilties saldainių, kuriuos godžiai ėda storas vaikas, vardu Gyvenimas. GYVENIME, NEUŽPISK IR PALIK MANO VILTĮ RAMYBĖJ. tampu pavojingu visuomenei žmogumi, kuris, trūkus kantrybei arba išgirdus netinkamą pastabą, tuojau pat atsineš benzino ir padegus tą nelemtą personą, cyptelėjus tuos žodžius, grįš prie savo jauduliuko.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą