sveikas sugrįžęs, liūdesy! taip seniai jaučiau tą sunkumą širdyje. seniai nemačiau tokių tamsių debesų savo danguje. tikrai neatsimenu kada norėjosi pasikarti ant durų rankenos, nes jau stipriau dantų sukandus kentėti nebegaliu.
norisi klykt, oi kaip klykt. kad visi kaimynai girdėtų. girdėtų tą skausmo riksmą, kuris seniai tūno manyje, lėtai plėšydamas ir po dalelę naikindamas iš vidaus. jaučiuosi tuštesnė už tuščiausią indą, už balčiausią lapą, už kosmosą tuštesnė net!
o, kurgi dingo ta šypsena, kuria šypsodavaus Jam? kur pasidėjo tas džiaugsmas širdy, kurio perpildyta jaučiausi būdama su Juo? prisiekiu savo gyvybe - viską atiduočiau už tai, kad dabar būtumėm kartu.
kartais labai mažas dalykas suteikia nerealiai daug lengvumo ir džiaugsmo. nepavadinčiau Jo mažu dalykėliu, tačiau pakankamai laiminga jaučiausi, jei mano aparatan atkeliautų paprastas "ką veiki? :)". šiandien net to nesulaukiau. taip. kreipiu dėmesį į paprastus dalykus, menkniekiai mano gyvenimą padaro laimingesnį ir su daug daug spalvų. tačiau, kaip žinote, mano gyvenime koloritas dabar šiek tiek prigesęs - tik pilka ir juoda spalvos.
liūdesio gniužulas gerklėj nedingo visą dieną, taip primindamas, kas vis dėl to kaltas dėl mano juodų dienų pradžios ir liūdesio sugrįžimo.
žmogus turi būti stipresnis už jausmą.
lėtai, žingsnelis po žingsnelio iškasiu duobę savo širdies kapinėse dar vienam, šią akimirką, bene pačiam brangiausiam žmogui. tai bus tik į gerą. juk įsimylėti iš naujo yra daug lengviau, nei pamiršti žmogų, tiesa?
sveikas sugrįžęs, liūdesy!..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą