2011 m. gegužės 22 d., sekmadienis

ta keistoji mano naujojo gyvenimo pradžia.

viena para turi dvidešimt keturias valandas. tos dvidešimt keturios valandos turi kažkiek tai minučių. nesvarbu! bet tiek va užteko, kad įklimpčiau į tą meilės duobę dar vieną mielą kartą.

susidomėjote? aš taip pat. tas žmogus apvertė mano gyvenimą cielais trim šimtais šešiasdešint laipsniais, kurių nei dėl vieno neabejoju, kad buvo verta.

viena nekalta frazė, ištarta iš mano lūpų, davė va tokias va pasėkmes. kaltinti reikia mano tą durną galvelę, kuri atsijungė po pirmojo jo žvilgsnio. where are you brain? jokio atsakymo. kągi, kapanokis iš šito reikalo ALONE.

taigi. 

tirpau iš malonumo laikydama jo ranką. o ką jau kalbėti, kai apkabinęs per liemenį prisitraukė prie manęs ir taip pabučiavo, kad, vaikeli, prisiminsiu visą gyvenimą. tada net kojos atsijungė. lyg pats Dievas apsireiškęs būtų.

o ką dabar turiu? ištisas nežinios valandas, pratūnytas savam kambary, prie rankų prisiklijavus savo neišmąnųjį telefoną, kurį kas sekundę tikrinu. neduok tu Dieve praleisiu žinutę. gi pasilaidosiu vietoj, mamos darželyje. galės kas vakarą palaistyti gražias gėlytes. 

atrodo meteoritas nukrito į širdį. sunkumas neišpasakytas, neišgyventas NĖ KARTO.  pasaulio pabaiga, sakau jums. nebenoriu nieko - tik kad parašytų jis man kąnors. bet ką. smailą numestų. užtektų. o dabar? tampausi po kambarį su telefonu kaip benamis šuo, ieškantis kur priglausti savo plaukuotą pasturgalį.

ir tuo tarpu, kai savo nelaimingu romanu skundžiausiu draugei internetu, kažkas taip nedėkingai pyptelėjo. 

kad jūs matytumėt mano akis tą milisekundės dalį.

stvėriau tą aparačiuką kaip vargšas nevalgęs afrikos vaikas, pamatęs trupinėlį sudžiuvusios duonos. iš drebančių rankų čiut neišmetus tuo tarpu visu gyvenimu tapusio telefono perskaičiau Jo vardą.

va tada protas atsijungė. offline. again.

perskaičiau žinutę kelis kartus. 

širdis nustojo plakusi, aplinkui viskas tiesiog numirė. akis įbedusi į ekraną nesugebėjau nieko cyptelt. lyg kas būtų sumokėjęs Dievui, kad atimtų iš manęs visus gyvybės ženklus.

pirmas širdies dūžis po šitokio laiko tarpo. va jis mane ir pažadino iš šitos neprašytos hipnozės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą