- ugdyk valią. ugdyk valią.

taip kartojo Jis, lėdai atsitraukdamas nuo manęs su ta iš proto likučių vedančia šypsena, kuria, turbūt nesuprasdamas, bet naudojosi prieš mane, norėdamas dar labiau padidinti ir taip iki kosmoso aukštumų iškilusią priklausomybę Jam. prieš tai, švelniai suėmusi Jo tobulą veidą delnais, sakiau, kad įgavau naują priklausomybę - Jo priklausomybę, kuri, man atrodo, lengvai nebus ištrinama iš to kurioziško mano gyvenimėlio.

- dar vieną, paskutinį. dar vieną, prašau. tikrai paskutinį, daugiau neprašysiu. tik dar vieną, nu prašau aš tavęs.

jaučiausi lyg mažas, storas išpuikintas vaikiščias saldainių parduotuvėj, pilnom, riebiom rankytėm apglėbęs nesuskaičiuojamą galybę čiulpinukų, zefyriukų, pastelių, šokolado plytelių ir dar vis prašau didelėm, apvaliom ir išpūstom akytėm nupirkti kolos skonio guminukų, kurie taip dieviškai atrodo vitrinoje. iš tikrųjų, tai ne buvo iš mandrumo. tai jau tikrai buvo mirštančios gulbės prašymas. tikrai reikėjo man to bučinio. tikrai.

pagaliau pajutau, kad nutrūko Jo traukimasis tolyn ir lėtai, su ta pačia, o gal net didesne, šiltesne šypsena artėjo link manęs. mano veidą papuošė dar didesnis, dar šiltesnis dantų rinkinio rodymas, toks didelis, kokį tik galėjau išspausti. o akys? akys tiesiog norėjo praryti Jį visą. rankos nenorėjo niekada nepaleisti Jo. pasistiebusi, rankomis apkabinusi jį per kaklą, gavau tą ilgai išsvajotąjį bučinį, kurio didelėmis katino akytėmis maldavau iš savo pasakų princo.

per kūną nuėjo mieli šiurpuliukai, kuriuos, dievaži, jautė ir jis. po to ta išsvajota šiluma užliejo kiekvieną mano kūno centimetrą, primenanti, kad išsvajotasis stovi čia, su manim, apsikabinęs. protas, kaip net nenuostabu, seniai buvo perdegęs iš neaprėpiamos laimės. čia kai saugiklius išmuša, tai taip veikia mano smegenis Jis. širdis iš tos laimės net permušinėjo, kas jaučiasi net ir dabar. ah, tas saldus bučinys.

supratau, kad viskas eina ta linkme, kurią maždaug esu apmetusi savo mintyse ir šitoje rašliavoje. minutė po minutės, diena po dienos, vėliau - mėnuo po mėnesio trinu lauk tuos žmones ir atsiminimus, kurie trugdo judėti toliau, kurie laiko, norėdami prikaustyti mane prie tų praeities grotų ir visą laiką skaudžiai talžyti atsiminimų botagais. tačiau to nebus, kol viską valdau aš. ilgai apsvarsčius, į širdies kapinaites lėtai palaidoju tuos, kuriuos kadais karštai mylėjau ir tuos, kas buvo mano gyvenimo dalis, tačiau, susiklosčius vienoms ar anokioms aplinkybėms, jie pasitraukė savo noru ir dabar gyvena gyvenimą be manęs, mano įtakos ir nuolatinių maišymosi jų šunkeliuose. oh well, graveyard is a graveyard. pažadu, į tas kapinaites suguldysiu visus visus, kurie tiesiog neteko savo vertės, krito akyse arba/ir nebėra laikomi žmonėmis.


aleliuja. dar viena arešto diena yra pratempta. iki rytojaus, kalės mano.