"stebėk kaip išeinu su kiekviena dalimi tavęs. nenuvertink to, ką galiu padaryti."
net galvą įsiskaudo, kad taip seniai neliejau savo minčių, pasipiktinimo ir visų sapaliojimų čia. gal todėl, kad nėra nė vienos padoresnės minties, kurią galėčiau suleisti kaip injekciją ir taip visokio šūdo prigrūstam internetui. oh well, suleisiu dar vieną dozę.
skųstis blogu gyvenimu negalėčiau, tačiau taipogi negalėčiau girtis, kad gyvenimas lafa. rytą/perpiet pramerkusi akis, bereikšmį ir tuščią žvilgsnį įsmeigusi į baltas, tikrai nieko ypatingas lubas, pradedu sukti galvos motorą, tačiau po pirmųjų bandymų prisiminti, kelinta šiandien diena ir apytikslį laiką, spjaunu į šitą keblų reikalą ir persisukusi ant kito šono, leidau mintims plaukti. plaukti ten, kur nori, užkabinant tiek laimingus, tiek skaudžius prisiminimus, godžiai traukdamos juos už galvyčių, sukelti tiek džiaugsmą, tiek ašaras. tačiau šitas karas širdyje ir galvoje greitai baigės, nes nelauktai atėjo miegas ir užmerkusi akis, vėl pasinėriau į miego nuotykius.
abejoju, ar išvis kas nors šitam supistame pasaulyje yra sutvėrimas, kuris visa širdim, visa savoo siela ir visu savo kūnu turėtų gerų kėslų man. sutvėrimas, kuris besąlygiškai atsiduotų visa savo esybe, kad, dievaži, man būtų geriau gyventi ir lengviau. atrodo, visi susimokę prieš mane - pakenkt, pakenkt ir dar kartelį sugniuždyt. vaje, baisu net iš lovos išlipti, nežinia, kas nutiks sekančiame žingsnyje.
atsiribojus nuo hater'ių ir kitų nepalankių tavo ateičiai žmonių, žmogus turi užsigrūdinti - neįsileisti į širdį nieko nieko, nes tai silpnina tave. o silpni žmonės iš gyvenimo išnyksta.
prisiekiu aš jums, nesugebu sudėti nė vienos dėmesio vertos minties. jaučiuosi tuštesnė už kosminę erdvę. per savo tokią būseną greitai prarasiu brangiausią žmogų, kurį dabar turiu. ir, manau, niekada tokio neturėsiu. dėl nežinomybės širdyje elgiuosi ne taip, kaip turėčiau. skaudinti žmones nėra lafa. nes pagal savo madą skaudinu tik tuos, kas mane yra nuskriaudę. o jis? jis nėra man nė vieno blogo žodžio pasakęs. po velnių, susitvarkyk, debile tu! prarasi utai, ko daugiau nebeturėsiu. niekada.
įsileidus žmogų į širdį, tampi silpnas. jis tave veikia - kartais teigiamai, kartais neigiamai. bet visada silpnina.
norisi klykti. jeigu tai tik padėtų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą