2011 m. birželio 20 d., pirmadienis

mažas žmogus - dideli siekiai ir dar didesnės kančios

esu tikrai skriaudžiamas žmogus. net juokinga pasidaro, kai kažkokie nereikšmingi, tiesiog nuliui, gal net minusui prilyginami žmonės, bando lipt ant galvos, apdergt, pakilti centimetru aukščiau ir pasipuikuoti tuo. apgailėtina. prasičiūchink nuo pigių šlovės spindulių, pisk į tolimiausią kampą ir akyse nesirodyk, nes kai aš pradėsiu galvom lipt, byrės netik tavo dantys. taigi siųlyčiau užsikrušti savo kaime, tupėt ir net nosies nekišt lauk į mano visatą. nesirodyk tokia, kokia nesi. nes vistiek galų gale liksi debilės vietoj ir vistiek iš tavęs juoksis, nors tu karvę suėsk gyvą - debile gimus, nei protinga, nei normali netapsi. snukučio savo nerodyk, nes tikrai nenorėčiau savo pietų pamatyt antrą kartą, tuo labiau, jų parodyti tau. bet nenustebčiau, jei nesupratum, nors ir keturiolika žmonių tau aiškintų - kiaura kai prasipisusi stoties kekšė. užaugsi gal kadanors, suprasi, kad žodžiais svaidytis negražu. o jei ne, tai ir liksi debilė. nuo to man širdies neskaudės. skauda nebent nuo to, kad bandai lipt ant galvos tiems, kas už tave stovėjo, stovi ir visada stovės aukščiau. sajanara, bitch.


sakot, čia tik tiek skriaudžiama esu? deja, mielieji. dažniausiai, aš jau pastebėjau iš savo praeities, kad visada, o sakau VISADA, įsipainiojusi į meilės reikalus, net kitam žmogui nenorint, nudegu. absurdiška, bet tokia kasdienybė. visada įsipainioju į ten, kur manęs nereikia. dar bandau būti stipria, nepasiduoti, išlikti šaltai, tačiau.. PAŽIŪRĖKIT Į MANO VEIDĄ - ARGI AŠ GALĖČIAU SU TOKIU NAGLU VEIDELIU BŪT ŠALTAKRAUJĖ? deja. šitas veidukas, kiek galiu prisiminti, visada pasiduodavo nuoširdesnei šypsenai, labiau spindinčiom akytėm ir šiltesnėm rankytėm. po to kentėdavo kaip kariamas šunytis. ir žinot ką? priprato.

pripratau prie ilgesio, griaužiančio širdį, kiekvieną vakarą vienai atsigulus į lovą. pripratau prie ašarų, išlietų ant pagalvės. pripratau prie to jausmo, kai grįžusi nieko nerandu, kas pabučiuotų ir pasakytų, kad iš rankų nepaleis manęs. diena po dienos, vis dažniau apmąstau tokį dalyką, kaip vienišos dienos. amžiams. nes jei pripratau prie viso šito šūdo gyvenime, tai galiu ir toliau dairytis į svetimus langus, gremžti vienatvės sienas ir raminti plyštančią širdį. geriau liūdėti, kai nieko neturi, o ne liūdėti tada, kai žmogus, kuriam širdį dovanojai, abejingai nusisuka, palikdamas viską griūti ir pūti. prakeiksmas, ne kas kitas. negi vaikystėj iš susiraukšlėjusios bobos obuolį pasiėmiau, apnuodytą. ir ji mane apkerėjo nelaimingai meilei? oh, vaikystė. ko nepadarysi dėl obuolio.

tačiau šypsotis, kai viduje klykti noris, yra geriausia. kai noris išdaužyti visiems dantis, geriausia šypsotis. tas niekada nepamaišys. pavadins bejausme, šalta, nemokančia mylėt - neimti į galvą - nes tik tu žinai, kas dedasi tavo širdyje. ir tik tu nuspręsi, rodyti tai, ar geriau paslėpti nuo viešumos, kuri kasdien tampa vulgaresnė, svetima ir purvina, kur neliko tyro, draugiško ir mylinčio ryšio. ryšio, kurį sugadinome patys.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą