minutė ekstazės

- žinau, kad dabar sapnuoju. nenoriu, kad sapnas baigtųsi.

stovėjau prieš jį, žiūrėdama į akis nevilties pilnu žvilgsniu, nenoriai laukdama lemtingosios minutės, kuriai atėjus, viskas, viskas baigsis - dings kaip į liepsną įmestas medžio gabaliukas, gausiai suliepsnodamas ir palikdamas tik pelenus. delnais suimu jo veidą. širdį apima tas malonus jausmas, lyg, rodos, tuoj perplyš pusiau kaip šventyklos uždanga Didijį Penktadienį. akyse susikaupė tiek ašarų, kad kiekviena tingiai persivertus pro voką, lėtai, viena paskui kitą pradėjo kelionę rausvu skruostu. o jis? jis stovėjo ramus, šypsojosi savo iš proto kraustančia šypsena, lyg bejausmis, tuščias žmogus laukė to, kas man atrodė didžiausia tragedija - sapno pabaigos. kiekvienas mano nervas buvo toks jautrus, kad jaučiau tą elektros srovę , tekančia mano kūnu. įkvėpimas rodos tuoj išdraskys krūtinę - pasidarė toks sunkus, kad vis labiau blaškė mano susikaupimą, akyse daros vis tamsiau - vis sunkiau matau jo veidą. ašaros teka nenumaldomai. dabar pajutau, kokia bejėgė tapau prieš didijį Laiką, prieš Meilę ir Jausmus. o jis vistiek stovi ramus ir besišypsantis. vis dar jaučiu, kaip mane apkabina, priglaudžia prie savęs ir lėtai, maloniu ausiai balsu taria :

- o gal tai ne sapnas?

kančios ir skausmo perkreiptą mano veidą pakeičia nežinios ir pasimetimo užvaldytas jausmas. man nespėjus net žodžio ištarti, teko giliai įkvėpti, nes vaizdas akyse pradėjo temti.

mane pažadino mano pačios įkvėpimas. oro prisipildė pilni plaučiai. plačiai pramerkusi akis, vis dar spurdančia širdimi ir drebančiomis rankomis atsikėliau ir priėjau prie balkono, kuris maloniai šildė naktine šiluma. nesupratau, kas kątik buvo. nesuprantu, kodėl ašaros ant veido yra tikros ir kodėl jos nenustoja tekėjusios? blizgančias akis pakėliau į mėnulį, kuris šiąnakt švietė visa savo galybe - šiąnakt pilnatis. išspaudusi šiokią tokią šypseną, ištariau žodžius, kurių prasme tikėjau visa savo širdimi.

- taip, tai ne sapnas.