gyvenimo posūkiai arba palieku širdį Klaipėdoj

nežinau net, nuo kurio galo pradėti. įspūdžių pilnas vagonas dar su trim vagoniukais tempiasi. įkvėpimas labiausiai pagavo tolstant nuo savo naujojo svajonių miesto. tas skausmas paliekant vietą, kuriai prižadėjai savo širdį. guodžia ta mintis, kad visada galėsiu ten grįžti. kiek nepakartojamų akimirkų!  nes ten gyvena žmogus, kurio dėka ateities laukiu su dar didesniu nekantrumu. žmogus, kuris tiesiogine prasme mane pravirkdė ir užkrėtė savo geros nuotaikos virusu. kriu kriu. kriuuuuuukt. žmogus, su kuriuo juokas nuoširdžiausias, maistas skaniausias, vanduo geriausias, saulė karščiausia, kokteiliai saldžiausi ir ledai skaniausi. žmogus, kurį visada prisiminsiu. kurio niekada nepamiršiu, kurį visada mylėsiu. kurį visada palaikysiu. kurį visada ginsiu. žmogus, kurį vadinu geriausiu draugu.



tikėjausi, kad ištrūkus iš balaganu tapusių namų, atrasiu tą vadinamąją vidinę ramybę. ir žinote ką? I DON'T GIVE A SHIT THAT THING WORKS. prakračiau smegenis, atsirado daug daugiau vietos naujoms svajonės, naujiems ketinimams, naujiems planams ir taip toliau pasaka tęsiasi. žinau, beveik žinau, ko noriu. ir tai yra labai teigiamas dalykas - dievaži, kiek laiko gyvenau su kiaura galva!

susistačiau į vietas tai, kas man yra svarbiausia, ko aš noriu ir kas man reikalinga. kas nereikalinga ar nesvarbu - išmetu lauk iš galvos. gaila vietos iš tikrųjų pasakius. kam gadint sau dieną galvojant apie nepageidautinus žmones ir dalykus, jei jie net neverti tavo švaistomo laiko? reik užaugti ir išmokti juos pašalinti iš gyvenimo savo. taip, kaip padariau aš. pradanginau tuos žmones, kurie kadaise reiškė labai daug. tiesiog gyvename toliau - tuščias vietas užpildo kiti žmonės.

turbūt pažįstate tą jausmą, kaip iš laimės širdis dainuoja. ir ne, aš nesu nieko užvartojus. ir seniai nevartojau nieko kenksmingo. prisilaikau vieno vaikinuko dėka. taigi ar žinote? toks neapsakomas jausmas, atrodo, lyg širdis iššoks tuoj, kirba, juda. taip man buvo viešint Klaipėdoje. visur pasisukus, atrodo, auksu tviska. o senamiestis tiesiog reikalauja mano sielos! sedėjau stotelėje ir kaifavau. tiesiogine ta žodžio prasme. va ten širdis atsigauna!

po šių dienų ateitis šviečiasi ryškesnė, gyvesnė ir daug daugiau žadanti. darysim taip, kaip norim. gyvensim taip, kaip širdis trokšta. nes rytojus išauš šviesesnis. išauš geresnis. vien dėl brangiausių žmonių verta laukti rytojaus, kad pamatytumei jų šypseną, pralaužiančią bet kokio storumo ledus ir sugrąžinančią į mieliausias akimirkas.