2011 m. liepos 10 d., sekmadienis

save tonight

ir vėl muzika. ir vėl daina, kuri primena neišsipildžiusias svajones, nutrauktus ketinimus, kerinčias šypsenas, nuostabius jausmus, pralietas ašaras, prakentėtas ir prasvajotas naktis, naivų tikėjimą ir vaikišką elgesį. daina, kuri kiekvienu akordu primena jį. Jį, kurio neturėsiu daugiau niekada. kuris dingo taip paprastai, kaip ir atėjo. tačiau nereiškia, kad nepaliko savo įspaudo. pirmą kartą pajutau, ką reiškia tikrą širdies skausmą - vaikiškos ašaros pradinėse klasėse dėl gražesnio sąsiuvinio nė iš tolo neprilygo šitai katastrofai. katastrofai, kuri, neduok dieve, kada nors gyvenime pasikartos. sprogsiu kaip fukušima.

pasąmonėje švysteli klausimas - jeigu būtų proga, ar norėčiau paskutinį kartą jį pamatyti ir išsakyti kas ant širdies guli? atsakysiu teigiamai. ir vien dėl to, kad pamatyčiau jo akyse, koks jis laimingas su ta šliundra, kurią pamačius susisuka ne tik viduriai.

tačiau viską dabar prisimenu kaip prošvystėm prabėgantį sapną. šypsenos, bučiniai, atrodo, niekad nebuvo. atrodo, žmogus nebeegzistuoja - kažkada, kažką girdėjau, bet tikrai reikalų neturėjau. bet dedu galvą, pamatęs ir sugavęs mano žvilgsnį, vaikeliui viskas grįš. ir viską palydės ir užbaigs mano šypsena debilasnenorėjaineturėjaidabarpiskissusavokurvairmanpx.

pamiršta tie, kuriuos laikiau brangiausiais. prisimena tie, kuriais abejojau. gyvenimas stebina. bet padarykime siuprizą - nustebinkime gyvenimą, sakydami, kad mums px. žingsnis po žingsnio artėju ten, kur ir buvau pasistačius tikslo kartelę. ir pasiekusi savo gyevnime ko norėjau atsisuksiu pažiūrėti į tuos, kurie trypė mane, manydami, kad tai išaukštins juos ten, kur niekada nebus jų. atsisuksiu ir žiūrėsiu, kaip draugų veidai prašo pagalbos. ir ką jie gaus? abejingą žvilgsnį. o mylimieji? jų ten nebus. seniausiai išdvėsę bus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą