jei būtumėte nelaimių magnetas kaip aš, tai manau, jau seniai kybotumėte ant medelio šakos, kažkur Kleboniškio miškelio glūdumoje. nes ramiai pagyventi niekada nebus man suteikta proga - Dievas, mano manymu, trokšta šiek tiek entertainment danguje. nu pasistengsiu jam parodyti kuo geresnį šou, kad po to nesigailėtų priėmęs manęs į dangų.
jo. į dangų. po perkūnais, aš juk keliausiu į pragarą kaip maža mergaitė į mokyklą. nes, dievaži, velnio įsikūnijimas aš. pirmiausia eisiu ten, nes juodas humoras yra mano antras vardas. ne vieną kartą ištryško ašarėlė dėl gero rasistinio juokelio arba nacistinės nuotraukos internete. daugelis nesupranta tokio dalyko kaip juodas humoras. oi, čia per daug žiauru. oi čia net nejuokinga. kaip baisu. go fuck your self. aš nekalta, kad tu čia atsilikusio proto ir nesupranti tokio dalyko. kągi, gal čia turi būti specialiojo padalinio narys, kad suprastum šitokį humorą. ir gerai. nes kur per daug žmonių, ten šūdas.
"gali būt, kad į gerą viskas pasikeis, gali būt, kad nerimas vis vien praeis."
šūdiniausiai jaučiuosi, kai reikia rinktis. jomajo, pats bjauriausias jausmas. o dar jei tu neturi tikslios nuomonės šitu klausimu. ir kas svarbiausia, kai paklausi patarimo, tu niekada negausi vienodos nuomonės. kiekvienas patarėjas argumentuoja būtent taip, kaip nenori/nenorėtum, ir tai priveda prie savižudybės. juokauju. iš tikrųjų, tenka plėšytis per pusę, nes pasirinkęs vieną kelią, prarasi žmones, kurie propogavo kitą kelią, kurio tu nepasirinkai. ir ką tada daryti? ogi išsitraukti savo išmąnųjį telefiną ir paspausti Facebook programėlę. savo atvejį spręsiu laiko pagalba. prarasiu draugus, kurie manęs nepalaikys, tebūnie - nebuvo jie draugai. vistiek atsiras tie, kurie palaikys mane visais atvejais. o jei aš klysiu pasirinkęs šitą kelią - tebūnie. visi klysta. daug kartų. daugybę. nes nėra tobulų. iš klaidų mokomės. tačiau kartais į tą patį šūdą trečią kart lipti nesinori. nors ir ką jauti žmogui arba nors ir ką jis jaučia tau - per daug kartų išnaudotas "Kito šanso" mygtukas, suteikiantis galimybę pamiršti visas praeities negandas ir visą širdį padovanoti tam, kas ją pirmą kartą išmetė lauk.
negražu, bet visada malonu nukrypti nuo teisingo kelio. tik dėl to, kad nepraleistum progos. tačiau mūsų dabartinė visuomenė yra nusistačiusi taip, kad kiekvieną klaidą mato ir primena ilgai ilgai, kol, galų gale, ji tave priremia prie sienos, sugadina gyvenimą, sužlugdo, atima viską, ką turi brangiausio, nuo tavęs nusisuka artimiausi žmonės ir galų gale tu lieki vienas ir vienišas, kas galiausiai nuveda iki depresijos, nusigėrimų, rūkymo ir gal net galo.
galėčiau vieną nuodėmę padaryti. tikrai taip. bet jei tai priklausytų tik man. tačiau, kadangi esu tokia nuodėminga, kad net velnias prisimerkia, tai bet kokia nuodėmė man netinka. jei ji nebūtų susijusi su žmogumi, tikrai seniai jau ramia sąžine sedėčiau ir seniausiai būčiau ją pamiršus. tačiau. toks gyvenimas. turi kažko atsisakyti. bet prieštarauju sau pati, ir tai mane užpisa tiesiogine prasme. dabartinę mano būseną apibūdina sakinys : stoviu pusiaukelėj, kuri išsišakoja į du kelius, kurie kiekvienas savotiškai traukia, tačiau atsisakius kurio nors prarasiu kažką, susižeisiu ir verksiu vėl kaip mažas vaikas, o po to gailėsiuosi, kaip amžiais.
aš kažką greitu laiku nužudysiu. prisiekiu saulytės šviesa.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą