naujas pranešimas visiems skaitantiems : pradedant skaityti mano sapaliojimus, prašau, įsijunkite dainą, kuri bus parašyta nuorodoje pradžioje kiekvieno įrašo. dėkui už pastabumą.
štai. stoviu ties bedugne - šią akimirką nematau ateities, nematau, kas mane prikeltų iš mirusiųjų, kas pastatytų ant kojų. sužlugdyta pasidaviau nevilčiai, pasidaviau silpnumui, ko leisti sau šiame gyvenime tiesiog neturėjau teisės, tačiau, nepaisydama savęs ir savo nusistatymų, pasislinkau iš saulės spindulių ir nusisukau šešėlio pusėn. tuščia. šią akimirką stovėdama ties bedugne jaučiuosi tuščia. viską, ką turėjau geriausio, atidaviau nepatikimam žmogui, kuris kaip oro balionėlį paleido mano pastangas ir svajones vėjui nešti. o vėjas nunešė ir nebegrąžins to, kas metų metus buvo kaupiama ir brandinama tam vienam žmogui, kuriam širdį savo išplėšus galima buvo padėti ant lentynėlės. stoviu ties bedugne, nes nežinau - žengti žingsnį į priekį, kuris reikš pralaimėjimą prieš savo silpnumą, ar žengti atgal, pasitraukiant į tylą, tamsumą, pamirštant viską, kas buvo nugyventa. o gal ne į tylą? ne į tamsumas žengti. sakau - nežinau, ką man daryti. nežinau, ką man išvis sakyti. seniai nejaučiau tokios tuštumos savyje. emocijos išsilakstė su paskutiniu išpūstu dūmu, lėtai atsigulus ant šaltų akmenų ir leidžiant degti praeities puslapiams, prisiminimams, svajonėms ir užsibrėžtiems tikslams. širdžiai trumpam išėjus iš ritmo pajuntu, kaip šaltis kausto kojas, veidą, rankas - lija. bet aš šypsausi. šypsausi. šypsausi. gal tai ir psichinė šypsena, tačiau jauti, kai viskas nyksta, kai po truputį naikina tai, kad viduje, sukelia skausmingai malonų jausmą. viską iš naujo išgyveni - dingstant visoms akimirkoms ir prisiminimams, tu juos iš naujo išgyveni, supranti jų svarbą savo gyvenime, paliktą pėdsaką ir šypseną.
kartais tikrai nueiname ne į tą kelią. nors seniau save ir kitus įtikindavome, kad tai - mūsų gyvenimo greitkelis, kuriame nevaržomai galime lėkti per gyvenimą, jaučiant švelnų vėją, vasaros saulę ant veido, girdint geriausias dainas ir apkabinus mylimiausią žmogų. tačiau iš per didelio naivumo viskas kaip krištolinė vaza sudūžta atsitrenkus į neištikimybės arba į nepasitikėjimo sieną - subyra į milijoną milijoną smulkiausių dalių, kurių jokie klijai nesudės į vietą. žinau, kad tai pilstymas iš tuščio į kiaurą, bet kitaip šiandien aš nesijaučiu. nesijaučiu net pikta ant šiandieninio pasaulio - aišku, jis nėra mano mėgstamas, sakyčiau, tačiau nejaučiu tokio poreikio savo nepasitenkinimą reikšti šiandienos širdies valymo rituale Sapaliojimų puslapyje.
geras dalykas tas, kad išmoksiu ramiai reaguoti į tokias iškilusias situacijas. dabar, atsisukusi į nueitą kelią, nejaučiu pykčio, neapykantos ar kito neigiamo jausmo. man tiesiog gaila, kad taip susiklostė kartu virtas gyvenimo sultinys - padauginome trečią kartą druskos, per daug praskiedėme spiritu ir įmaišėme nemažai pipirų. kas tokį brudą galėtų ragauti - tik mes. taigi - atsisukus atgal, nejaučiu nieko neigiamo - tiesiog tuščiu vidumi žiūriu į pragyventas gyvenimo dienas, kartu praleistus vakarus ir esu dėkinga už gyvenimo patirtį - naudingą, kas be ko, tačiau tuo pačiu akordu ir šiek tiek skausmingą. tačiau kaip mes ko nors gyvenime išmoksime nepatyrę skausmo, nelaimingos meilės arba tiesiog begėdiškai suklydę? gyvenimas susideda iš klaidų, kurias padarėme, ir iš pasirinkimų, kuriuos priėmėme atsižvelgę į padarytas klaidas. ir iš savo gyvenimo patirties (mažos, bet vis patirties) galiu pasakyti, kad nesigailiu nė vienos padarytos klaidos. nes iš jų ir susidarė mano dabartinės nuostatos ir dabartinis gyvenimas. nesigailiu nė vieno bučinio, nė vienų ašarų paleidimo, nė vienos šypsenos padovanotos praeiviui, draugui, draugėms - nes tai ir yra gyvenimas. nereikia gailėtis, ką padarei - gailėkis, ko nepadarei.kartais tiesiog pamatai, kad nieko neišeis pataisyti, tada nuleidi rankas ir stebi, kaip viskas pamažu griūna.
tas tuštumas toks keistas jausmas. patariu - pabandykite. man patinka. nieko nejauti - ašaros nesikaupia, neima pyktis, nejauti nei džiaugsmo, nei skausmo - absoliučiai nieko. ramiu veidu gali stebėti, kaip netaikliai meta į krepšį Lietuvos didžiosios krepšinio žvaigždės, be skausmo širdy klausytis senų dainų, primenančius nemalonius asmenis. tuštuma visada liks tuštuma. iš dalies, jausmas yra labai geras - nekvaršini galvos dėl visokiausio menkniekio, iš dalies blogas - tu nežinai, ko nori, nežinai, ką daryti. na, pasikartosiu - tuštuma yra tuštuma.
ir dabar, čia stovėdama ties bedugne , turiu pripažinti, kad šitas įvykis gali būti mano vadinamasis spyris į sėdimąją. tai ženklas, kad kažkas turi keistis, kažkas dabar nepritampa prie mano gyvenimo kelio. šiandien siaubingai sekasi skambiomis frazėmis išreikšti savo mintis, tačiau, dėkui, kad esate vis dar su manimi. atsibodo diena iš dienos lipti į tą patį šūdą, sakyti tuos pačius žodžius, įsilieti į tą pačią minią, tą pilką masę, kuri iki pykinimo įsismelkusi daugelio žmogystų galvose. atsibodo girdėti tik neigiamus dalykus, atsibodo klausyti priekaištų, atsibodo būti dalimi tos šlykščios pilkos masės, kurion patekus miršti kaip miršta ląstelės po kiekvieno pasigėrimo. kiekvienas gimstame orginalu, tačiau dažnai mirštame kaip kopijos. tai mane labiausiai baugina - daugybę kartų pamačiau, kad pasiduodu ir plaukiu pasroviui link tos didžiosios pražūties - tapimu pilkąja mase.tenka pamiršti nuoskaudas, nuryti kartų melą, suvirškinti skausmą, nuvalyti ašaras ir pasižadėti daugiau neskriausti savęs. sukąsti dantis ir tikėtis, kad rytojus bus šviesesnis. gyvensiu dėl savęs, nes dėl manęs negyvena niekas. jeigu reiks, lipsiu per galvas, siekdama savo tikslo. nes jeigu tu nelipsi per galvas kitiems, kiti lips tau. viskas, išsisėmiau.
dar prie to pačio norėčiau padėkoti vienai asmenybei, kuri paskutiniu metu daug savo laiko praleidžia su manimi, mano neigiamomis kalbomis, verkšlenimais, isteriniu juoku ir daugybe kitų gerų/negerų dalykų. ačiū tau, M., kad kelis kart buvai tas spyris į šikną. kad kelis kart tu privertei mane pradėti mąstyti kitaip, nei buvau pratusi. ačiū, kad su tavim atsiriboju nuo visų suknistų savo reikalų. ačiū už tuos patarimus, kurie pirmai atrodė nieko verti, tačiau su laiku intergravau į savo kasdienybę. ačiū už kiekvieną išklausymą, nuoširdžią šypseną, apkabinimus, palaikymą. labai džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių, kurie palaiko mano asmenybės egzistavimą.
miau, kačiukai mano, saldžių sapnų ir skanios rytinės kavos!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą