2011 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

http://www.youtube.com/watch?v=E1nbvplgElw

vakarykščiai verkšlenimai mane pačią tiesiog pribloškė. šiandien, paskaičiusi savo depresuotas mintis net širdis į kulnus nusirito. kągi, tokia šiokia įžanga visam šiam reikalui ir kopiame tolyn.


yra žmonių, kurie tik ir laukia, kada palūši, pasiduosi, atsisakysi savo svajonių. jie tik ir laukia momento, kada galės peilį į nugarą susmeigt. varstys tave pikčiausiais žvilgsniais, skleis bjauriausias kalbas, kur tiesa iš šešių šimtų šviesmečių nesišviečia. ir beviltiškiausia, kai dar didesni debilai ta "tiesa" patiki. tiesiog apgailėtina darosi žiūrint, kaip tokie žmonės neriasi iš kailio, kad tave paveiktų, kad sutrukdytų tau.

http://www.youtube.com/watch?v=RF9fqx4H_Cg&feature=related

o tau belieka su ironiška šypsenėle žiūrėti į juos, kaip jie degraduoja, kaip jie iš proto eina, norėdami tave paveikti. tegu verčiasi per galvą visos stoties kekšės, norėdamos pasirodyti geresnėmis už mane, ir kiekvienas lochas, bandantis tave traukti žemyn. tegu. pamatysim, kuri savo dantų nesurinks nuo šaligatvio ir kuris kruvinom ašarom verks.


gyvenimo keliu teks paeiti vienai. tik tam, kad suprasčiau, ko, po velnių, aš noriu. nes taip klaidžioti debiliškuose šunkeliuose nėra liuksovai. laukiu tos dienos, kai prabudus ryte tvirtai žinosiu ko aš noriu ir kas man yra reikalinga gyvenime. kuriuos žmones noriu matyti, o kuriems nėra vietos mano koncerte. o atsirinkti žmogystas bus sunku, bet įmanoma. man nieko nėra neįmanomo.  


sušaudysiu kiekvieną, kuris bandys man į ratus pagalius kišt. pasigausiu juos, išsukinėsiu rankas bei kojas ir paliksiu kept karštoj saulėj, arba šalt lediniame vandenyje. nes man niekas netrukdys keliauti toliau. per daug esu paaukojus, kad kažkokia kaimo šliūcha man gadintų gyvenimą, arba asilo beretė bandytų sugniuždyti. ne tam mane mama pagimdė.


ir man nesvarbu, ką esu praeity padarius blogo. aišku, galva skauda dėl to, nemalonu - bet man dabar jau grynai p*. nes kiekvienas esame padarę baisiai nemalonių dalykų gyvenime, kuriuos, be abejo, norėtumėme ištrinti, niekada neprisiminti, ir, duok Dieve, kad kiti neprisimintų. bet, ai, velnias nematė, Dievas nedavė, yra kaip yra. užtat gyvenimas bus įdomesnis anūkams pasakot.



kam nepatinka - užsikruškit negyvi. nes kurvų nuomonė man nebegalioja. tai patarčiau jums... PISKIT TEN KUR NEMATYČIAU JŪSŲ.

mua,
katinėlis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą