šitas sapaliojimas yra jubiliejinis - šimtasis. jau ne pirmą kartą praverčiu savo blogo praeitį, norėdama prisiminti kiekvieną išgyvenimą lyg vakar dieną, visus juodraščius - pamatyti to, ką bijojau paviešinti arba tiesiog pasijuokti iš nutrūkusių minčių virtinės. taigi, sveikinu save, už tai, kad šimtą kartų priverčiau savo atvirauti šitoj internetinėj erdvėj ir lieti save ant tuščių baltų lapų, kurdama nesuprantamą piešinį, kurį vargu kas ar supras.
ir norėčiau atvirai padėkoti žmonėms, kurie mano blogą skaito ir ne vieną kartą. o jį seka, kartais net pasidalina su manimi mintimis, išlieja savo nuoskaudas ar taip toliau.
taigi atvirai dėkoju Žygiui, už puslapio sekimą ir už tai, kad esi mano sapaliojimų įkvėpimo šaltinis.
Eglei, už tai, kad visada palaikydavai, visada tau perskaičius mano rašinėjimus ir užuodus liūdesio ir skausmo trupinius, rasdavau tavo paliktą žinutę, su klausimu, kas yra?
taip pat dėkoju Gabijai, už tai, kad irgi visada sekė mano blogą, už tai, kad išreikšdavo nuomonę, kad mano rašliava tave įkvėpdavo. ir dėkoju už tai, kad su tavim visada galima pasikalbėti bei gauti gerų minčių kitam rašliavynui.
Mildai, kuri visada pasiūlydavo to, ko neatsisakydavau, ir po to skraidydavau ant įkvėpimo sparnų.
Mildai, kuri visada pasiūlydavo to, ko neatsisakydavau, ir po to skraidydavau ant įkvėpimo sparnų.
ir Vaidui, vis dar už tą pokalbį, kuris ilgam man paliko įspūdį ir už tai, kad karts nuo karto nustebini mane su frazėmis apie gėjukus ir mano blogą. laukiu nesulaukiu, kada vėl galėsim iš širdies pasikalbėti.
ir galiausiai, Karoliui. už tai, kad buvai, esi ir, tikiuosi, kad būsi šalia, kai labiausiai reikės peties atsiremti.
kartais iš tikrųjų ateina tokių dienų, kai sėdi tuščias kaip kokakolos buteliukas, spoksai į prazvimbiančius klykaujančius vaikus, nerimstančius žmones, amžinai užsiėmusius, be perstojo kalbančius niekus ir dar nervuotus kaip ryžikai. stebi juos ir toks tuščias jausmas apima, kad nėra žodžiais apsakyti kaip. nepratusi prie TOKIOS tuštumos aš. taip būna prieš blogą.
kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenime reikia pasitikėti tik savimi. negali pasitikėti jokiu kitu gyvu padaru, nes jis, skaitant sakau, kad visi žmonės šiame pasauly, kad ir kiek žadėdami tau gero, vieną dieną skaudžiai prikliaulins, o mėšlą turėsi valyti pats.
vistiek žiauriausia būna, kai nori to, ko niekada negalėsi gauti. tada tenka sukąsti dantis ir tyliai gyventi savo gyvenimą, jaučiant tą durną jausmą širdyje.
bet nepaisant kiekvieno blogo žodžio ir kiekvieno pikto žmogaus, yra gyvenime tokios prošvaistės, kurios leidžia veidą papuošti šypseną. tai žmonės, kuriuos taip gera apkabinti, su jais pakalbėti ir taip mielai neveikti nieko - nors ir spoksoti į sieną ir tai jauti nenumaldomą įdomumą.
išsisėmiau. liūdna, bet įkvėpimo taip ir nepagavau. :(
mua,
Katinėlis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą