nieko konkretaus arba penktadienis!

esu nuotaikų žmogus. ir kas man? kai užplaukia - aš pikta. kada noriu - man linksma taip, kad net galva sukasi kaip karuselė. kartais galiu nertis iš kailio dėl žmogaus, kartais, atsibodus, ištrinu jį iš galvos. logika paprasta, nieko sudėtingo. o jeigu kažkas nepatinka jums, mielieji pyderastai ir kurvos mielos Lietuvos, tai čia jau jūsų asmeninės bėdos. nieks neprašė jūsų kreipti dėmesio į mane, o tuo labiau, pasimaišyti mano gyvenime.


daug kas manęs nemėgsta, nes per daug lendu į akis. daug kas nenori manęs matyti, nes dažnai atsibostu su savo kalbomis ir sapaliojimais, kitaip tariant, niekada neužsičiaupiu. daug šneku, mažai darau. įžeidinėju žmones, juos apkalbinėju, meluoju į akis, už akių ir po akimis. vaidinu kalę, kai būna nuotaika. ir verčiu žmones piktintis.



kurva vadins tos, už kurias man geriau sekasi. sūka vadins tie, kurių pusėn pažiūrėt nenoriu. ir gerai. ir nereikia man visų šitų idiotų , besitampančių po mano gyvenimą, minios. pašol ten kur niekas negrįžta, nes vieną dieną teks praravėti laukus man Lietuvos, kad tokios piktžolės kaip jūs nesiveistų.

o man vienodai lempa šviečia. neįdomu man tavo susuktas snukutis, nepatinka tavo replikos. elgiesi kaip paskutinė kurva, vaidindama tą savo nepasiekiamą kalę. aukštai galvą iškėlusi bandai atrodyti neturinti jausmų, subrendusi, nepasiekiama gražuolė. užblokuoja man smegenis tavo ta susukta harė. atsiprašau, bet nuo tavo vaidybos man rūgštys kyla. gal tušas nenutekės taip baisiai. tai skleisk sparnus, nes tiesiogine ta žodžio prasme užpisa mane tavo charakteris, flegma.



atsiriboti tenka nuo žmonių, nes galų gale, kad ir kaip save įtikinėdami, kad aš reikalinga jų supistuose gyvenimuose, pabėga kaip paskutiniai šunyčiai iš prieglaudos, pajautę paniką ir užuodę baimę. išmokau nebeimt į galvą ką žmonės sako. išmokau atsirinkti žmones, kurie gauna vietą mano gyvenimo vagone.


žmogus turi būti stipresnis už savo jausmus. todėl tenka lediniu veidu stebėti tą vaikiną, kuris nieko nenutuokdamas lengvai nusišypso tau einant gatve. šalta širdim klausyti meilės išpažinimų. galų gale, nutaisyti apgailėtiną šypseną ir pasakyti sorry, o ne pulti pirmam pasitaikiusiam į glėbį. žmonėm kalbant blogus dalykus, man tenka tiesiog ironišką šypseną nutaisius pasiųsti juos kur pėsčiomis nevaikšto. toks ir yra XXI amžiaus karas tarp žmonijos.


užsišikinėkit kiek jums lenda, man jau dabar širdies neskauda nuo to. kelkit galvą, vaidinkit nepasiekiamus, užsispyrusius, bet kai aš pradėsiu užsispyrus būti, tai klyksit iš nevilties. atsibodo jau visų jūsų kaprizai. atėjo laikas kažką pastatyti į vietą ir pradėti rodyti savo kaprizus.

išsikvėpiau, nors nieko Doro neparašiau. laukiu laukiu laukiu, kada gausus įkvėpimą, vėl galėsiu žaginti klavietūrą.

miau,

Katinėlis.