vodka showers

pagaliau Katinėlis kažką sugalvojo parašyti. kažką bandys sumalti čia, nes ilgai nusistovėjusi tyla jau pradeda įsigerti į kaulus, o tai žada negrįžtamą pražūtį.



when stuff happens in your past, don't think that they will end in the past and so. these some things will come out in the future. and then your future will be just a piece of shit, when you won't be able to do anything because of the chains of past.








prarastos galimybės. sudaužytos svajonės. sutrypti žmonių vardai. dingęs džiaugsmas. nutilusi muzika. nerimstanti galva. giliai įsismelkusi praeitis. abejingas žvilgsnis. degantys tikslai.


atėjo ruduo. gatvėse vis dažniau išvysi žmones, vilkinčius tuos nuobodžius, bet užtat šiltus paltus. vis dažniau į kiemą išeisi apsiavusi ne bateliais, o spalvotais botais. ankstų rytą atsikėlusi pamatysi tamsą, o ne skaisčią ryto saulę, taip mielai rytais šildžiusią veidą ir priversdavusią pramerkti akis anksčiau nei pradėdavo plyšauti žadintuvas. grįžti irgi su tamsa, užuot namo pavakariais namo tipenant dar besileidžiant raudonai saulei, kuri nutvieskia visą dangų ir ant žemės piešia didelį, ilgą tavo šešėlį.  tik vienas dalykas niekada nesikeičia. žmonių veidai.

kai su entuziazmu priimi faktą, kad dabar tau gerai būt vienišai, atrodo, viskas visada taip ir bus - teigiamai - šypseną veide palaikys faktas, kad laisvės vadelės yra tavo rankose ir jau toli nujojusi nuo problemų, atsakomybės, nerimo ir kančių dėl kito žmogaus. tačiau kaip reikėtų jaustis, kai tiesiog prieš akis supranti, kad iš rankų slysta tas žmogus, kuriam galėtum gyvenimą patikėt nešti? kaip reikėtų jaustis, kai pažiūrėti į šitą reikalą iš šono neįmanoma? žadėjau sau galimybių nebepraleisti. kažkaip šita plazdena tolyn nuo mano rankų, ironiškai žiūrėdama ir akyse tiesiog trykštančią juoku iš mano nuoskaudų ir nelaimių.


ir visa tai dėka to, kad past is a fucking bitch. 


jau beveik dvi savaites trunkanti tuštuma pradeda mane skiepyti nerimu. juk anksčiau taip niekada nebuvo. ilgiausiai vakuumas manyje tęsėsi vakarą, na, du vakarus. bet ne, blet, savaitėm. maldauju aš jūsų, paskiepykit mane geros nuotaikos vakcina, kad nepasiduočiau visus apimančiai rudens monotonijai. nenoriu pasiduoti rudens depresijai. nes gyvenime išties yra šitiek daug supistų galimybių, tiek prakeiktų gerų akimirkų, kurios dabar yra užgožiamas supisto vakuumo mano viduje. jau kelintą vakarą savęs klausiu, kas man darosi? ko man reik? tačiau jau net pakimba tas klausimas mano vakuume, nes atsakymo nė per kur nerasiu.



teks dar kartą viską viduje sudeginti viską, kieno trupinėlius jaučiu viduje. nes jei ne, kiekvienas trupinėlis, įaugs ir padės tašką mano gyvenime.

mua, 

Katinėlis.