signature

niekada nesupratau žmonių, kurie bando apsimesti tokiais, kuriais nėra. jei jau gimei kaimiečiu iš Lietuvos užkampio, tai, dievaži, tokiu ir liksi. joks bazaras ar naglas snukelis tau nepadės paslėpti kaimiečio tavo viduriuose. šaudykis tu geriausiomis kavenskų frazėmis, taisyk savo supistą veidelę grėsmingom rožom, bet tu man likai ir liksi visada kaimietukas iš dzūkijos pakraščiu. turėtai gėdos rodytis mano mieste.

labiausiai mane rašyti pastūmėjo to kaimiečio elgesys. blemba, kai kurie žmonės tiesiog nesupranta, kaip bloga pasidaro vien juos pamačius. dedasi kažkuo, kuo niekada nebus. net graudu daros žiūrint į tą naivų snukelį. slėpkis po lapais, nes įvyks masinis naikinimas. 

pripažįstu. seniai rašiau šitą reikalą, bet nekaltinkit palaidų minčių ir suspausto tvarkaraščio. tos choleros mokykloje tiesiog negailestingai ėda mano laisvą laiką, minčių sodrumą ir susikaupimą, bandydamos palaužti jauną medelį lyg didžiausias uraganas.

tačiau tariau rutinai didelį riebų  NE ir prisigėriau iki žemės graibymo. nu, netiesiogine prasme, bet širdį apvaliau. išliejau visas širdies nuoskaudas, visas nuodėmes atpirkau sąmonę smigdančiais shotais, bet kurių negalėjau įsivaizduoti vakaro pradžios. spalvos paryškėjo, muzika pagarsėjo ir vakaras prasidėjo. nes dabar geriausi mano vakarai. ir nesigailiu dėl nieko. ką dar turiu prarast, a?

prisiekiu, tikrai susikaupsiu ir parašysiu tooookį straipsniuką, kad net apaksit!

mua, 

nedoras Katinėlis.