2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

springsi. tyliai tyliai

pilna žiūrkių šitam pasauly. tai už vieno kampo tykoja įkąst ir pakenkt, tai visai arti, netgi šnypščia kaip gyvatė. tik gaila, kad nebijau nei žiūrkių , nei tų gyvačių, kurios neriasi iš savo supistų kailių, kad tik pakenktų man. žinokit, atėjo naujiena tokia - o man px ant jūsų. px ką jūs galvojat, px, kad nepatinku jums, nes nors ir kaip stengsies, žiūrkės liks žiūrkėm, nieko nepakeisi - prieš vėją nepamyši. taigi, jei jums tik geriau nuo to, kad pavartysit akis už manęs, mėgdžiosit mane kai darželinokės, nesugebančios susitaikyti su faktu, kad kažkas aukščiau jūsų - prašau - vartykit akis tol, kol iš akiduobių iškris. bent pasijuokt galima bus. spjaunat į nugarą? reiškias esu prieky jūsų. :)))


o dabar norėčiau paminėti vieną angelą, kuris šitoj žemėj mažas mažas, bet su didele širdimi, gražiausia šypsena ir pats pats draugiškiausias. jei ne tu, saule, aš jau seniai kampe lindėčiau ir liečiau ašaras per savo juodas dienas. jei ne tavo palaikymas, didelis klausimas kyla, kur mano kūnas ir siela būtų nukeliavusi. taigi noriu tau pasakyti, kad esu begalo bekrašto dėkinga Dievui, kad turėjau galimybę su tavim susipažint, nes tu esi toks žmogus, kurį vadinu draugu. tu esi tas žmogus, kuris visada išklausys, kuris patars, kuris besąlygiškai palaikys. kuris mylės mane tokią, kokia esu ir visada bus ramstis gyvenimo sunkumuose. besąlygiškai tave branginu, Gabuk. 

sudaužė širdį? išėjo iš gyvenimo, viską su savimi išsinešęs? spjauk į veidą ir pažadėk, kad gyvenime tokios neras. nes kartą praradai šansą turėt auksą rankose, bet užsivaikei metalo kažkokio. o dabar eisiu gyvenime daužydama kitų širdis taip, kaip sudaužei manąją. spjausiu į sielą tiem, kurie bandys ją pasiimti sau. baigėsi naivios dienos, baigėsi aukojimasis kitiems. gyvenimo dienų nesugrąžinsi, tai kam jas aukoti tiems, kurie nevertina tavo pastangų ir tavo atsidavimo? kam gadintis savo gyvenimą tais, kuriems tu nusispjaut? kažką juk gyvenime reik nuskriaust, kad pajaustų ašarų skonį.


velnias grįžo, kentėsi lyg žemėj pragaras bus užkurtas. nesikėsink blogais tikslais į mane, nereikės verkti po to, kai sugriautą gyvenimą paliksiu. seniai sparnus angelo pamečiau, velnišką šypseną veide įstačiau. kentės jūsų šiknos, kol manoji soste sedės. 


Mua,
Katinėlis grįžo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą