2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

naujas lapas arba prasmekit nafik

neteiskit, žinau. blog'ų nebuvo jau daugiau nei mėnesį. ir priežastis yra tokia, kad gyvenime man buvo daug pakitimų, asmeninių minučių, kurių metu pasikeitė mano kasdienybė, prašviesėjo galva ir atsivėrė horizontai. aišku, užsitrenkė kelios durys, bet, kaip sakoma, galima iššokti ir per langą.


taigis taigis. pastaruoju laiku nesudėlioju minčių į vieną padorią krūvą, kurią po to su malonumu galėtumėte skaityti ir dėl kurios turinio nereikėtų man kitą rytą slėpti gėdos. bet kaupiu didžiausias pastangas tam, kad galėtumėt vėl įsilieti į mano gyvenimo sūkurį, kuris įtraukia ir mėto į visas puses, kartais palaimingai suteikdamas oro gurkšnį. o kartais priverčiantis padoriai išsivemti.

tačiau kad ir kokie pokyčiai mano gyvenime įvyko, kad ir kaip pasikreipė mano kelias, kuriuo Dievas paleido mane eiti, aš išlikau vis dar toks pat atviras, nepatenkintas ir zyziantis Katinėlis :) 




pradėsiu nuo dalyko, kurio, hmm, kaip čia išsireiškus, kad neužgaučiau niekieno jausmų ir nenutylėčiau fakto svarbos. manau turėčiau pasakyti, kad visa tai yra išreiškiama kaip geroji pokyčio pusė. nieko neigiamo nenoriu tuo pasakyti. ir ne, čia nėra jokie namiokai, prašome užsičiaupti.

taigis. tiesiai prie reikalo. pasiilgau savo nepriklausomybės.

va. pasakiau.

dabar paaiškinsiu.

hehe.






pasiilgau tokio savo gyvenimo požiūrio, kada viską sprendžiau aš - savanaudiškai ir vienareikšmiškai. bet tai nereiškia, kad mano savarankiškumas buvo neigiamas dalykas. tokius sprendimus darydama aš buvau įsitikinus, kad neįskaudinsiu mylimų ir mylinčių žmonių.

o va čia stop.

su neskaudinimu turėčiau patylėti. nebuvau toksai jau angeliškas žmogus, kuris su visais elgėsi taip, kaip mamytė norėtų. gaila, bet tokia realybė, kad mano charakteris tiesiog neleido man būsi mielo veidelio ir tyros atviros širdutės. buvo daug tokių, kurie tą mielą veidelį nuliūdino, širdin prišiko ir išvarė mane iš sistemos. bet laikas eina ir tos nuoskaudos diena iš dienos nusiplauna ir vis labiau blunka. taip pat blunka ir skriaudėjų veidai, kurie kažkurią dieną ničnieko neprimins ir nesukels emocijų. robotas, baby, tikiuosi tokiem žmonėm būt robotas.

klaikiai nukrypau nuo pagrindinės temos potėmės. bet jūs nebauskit, čia juk Katinėlis grįžo. išsišnekėt norėtųsi man. taigi, grįžtu.

niekada nepamiršiu to fakto, kad būtent AŠ buvau skaudintoja, ta bjauri kalė, kuri nenorėjo ramiai duoti gyventi vienam žmogui, kurio vardo taip ir neatskleisiu, vis dėl to internetas pavojingas ir gudras žvėris, taigi taip va. taigi tą žmogų skrudinau nemažą laiko ir erdvės tarpą (mandras išsireiškimas), per kurį prisikentėjo tas žmogus tikrai daugiau, nei buvo vertas.

nedetalizuosiu aš savo elgesio, nes tai, sakyčiau, skaudus laikas ir dalykas man pačiai, kad ir kokie mano pasireiškimai anksčiau, kad daužyti gyvenimus ir skaudinti nekaltus žmones buvo keršto dalis. tačiau net ir prie geriausių norų, kartais neįmanoma atsilaikyti. neįmanoma.

kai tau įstumia į tą gyvenimo greitkelį tokią mašinikę, kuri iš pat pradžių buvo viena iš milijardų, vos ne tokia, už kurios vargu ar užkibsi. bet galų gale tas mašiniukas tampa tau pačiu svarbiausiu, kurio gyvenime už nieką neatiduosi.

atleiskit išsireiškimų formą. pastaruoju metu gyvenime atsirado šiek tiek daugiau technikos.

tačiau, neskaitant viso to mėšlo, ko pasiilgau ir kas atriedėjo į mano vieškeliuką, aš išlikau tokia pat stūūūūmikė tokia buvau ankstėliau. jugikaip mano straipsniukas neapseis be pastūmimo, a? :))


gyvenime bus pilna apsišaukėlių, melagių, lodarių, sukčių ir šiaip daunų, kurie bet kokia kaina norės tave sugniužtyti, paveikti ir nuleisti žemėn žemiau savęs. bet va kame reikalas. jei jie nori tave nutempti žemyn, reiškias vis dėl to likimas tave labiau myli ir respect'ina nei tą lodarių, kuris savo gyvenimą (aišku, tarkim, kad bereikšmį ir nevertingą (muchachachachachacha, dvigubi skliaustai ftw)) paaukos tam, kad tik tau nepasisektų. šakės, žmonės, dėkui, kam toks dėmesys.


žmonės šneka. žmonės ir šnekės. ir kam dar stengtis apsimetinėti kažkuo kitu, jei žmonės tave vistiek nuteist bandys? bandysi pritapt prie jų? būsi laimingas taip? pisau ir spardžiau tavo tokią laimę. nepritartų man kasnors, tai siųsčiau toli kur nesuras GPS'as. buvo ir visada bus tokių, kurie mylės tave tokį, koks esi iš širdies.


o tiems visiems lodariams gali palinkėti laimingo kelio. tegu džiaugiasi nereikšmingomis dienomis. o aš kopsiu aukštyyyyyn ir... visiems savo didele šikna užstosiu saulę :)))))))))))))))))))))))))))



mua, 
myliu, bučiuoju ir iki,
Katinėlis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą