kam, dėl Dievo meilės, turėčiau dėkoti už tokį sąmyšį savo gyvenime dabar? kam, blet, padariau kažką blogo ( whahahaha, nesakykit, žinau, kam ir kiek šūdo privėliau, bet čia tik sparnuota frazė)?
atrodo, kai svetimi žiūri - jie mato tave stiprią, tvirto charakterio, visad pasiruošusi ginti savo nuomonę ir įsitikinimus, draugus branginančią labiau nei save pačią. o kas iš tikrųjų esi? tik gležna būtybė, trokšte trokštanti meilės, rūpesčio ir paprasčiausių šiltų žodžių, kurie priverstų pasijausti svarbiai ir vienintelei, o ne savimi abejojančia, po savo egzistavimą klaidžiojančiai asmenybei.
ir dabar pasistos... klausimas : o kam apsimetinėt tokiai, kuri nesi?
ah, tai geriau, jūsų manymu, būti sutryptai, sumenkintai ir pasiduoti prieš tuos, kurie būriais laksto ir kaip užprogramuoti kalba tą pačią visuomenės suformuotą maldą? atleiskit, nemoku būti tokia kaip visi ir išplautomis smegenimis kartoti tai, ką nori kiti.
gimiau orginalu, ir kopija mirti nesiruošiu. nes tai ne mano gyvenimui. nors jei atrodau, kaip daugelis, tai nereiškia, kad širdyje aš pilkos masės pripildytas individas. Katinėlis grįžo, po velnių.
buvo daug žmonių, buvo daug draugų. dabar liko tik tie, kurie buvo tikriausi. gyvenimas - tai sietuuukas, kuris atsijoja netinkamus žmones, kaip akmenis, kurie sunkino ir žemyn vilko tavo širdį. o palieka tik mažas, tyras smilteles, kurios nesuteikdamos jokio sunkumo, tavo sielą ir kūną kelia vis aukštyn ir aukštyn, visuomet palaikydami ir saugodami.
mua, Katinėlis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą