kaikurie žmonės tiesiog neverti tokio tavo rūpesčio, tokio dėmesio ir meilės. kam tada plėšytis ir skaudint save, jei tiesiog vargiai graibstai orą?
kad ir kaip sunku kartais pripažinti tai, tačiau reikia atmerkti plačiai akis, susitaikyti su faktu, kad viskas iš tikrųjų nėra taip, kaip norėtum tu. prisiverti pramerkti akis ir pamatai, kad viskas griūna, byra lyg pastatyta ant popieriaus lapelių.
o žinot kas skaudžiausia? matyti, kai vis tai byra ir nesugebėti nieko pakeisti, nes vienas lauke ne karys. iš vienos pusės rūpestis ir šiluma neužpildys dviejų širdžių. ilgą laiką dar bandei kažką gelbėt, bandei išsaugoti tą šiltą jausmą, kurį jautėt, bet dabar? dabar nebėra. vietoj šilumos atsirado abejingumas, vietoj šypsenų - ašaros naktį. skaudžiausia matyti, kad žmogui tiesiog neberūpi.
teisingai kažkada skaičiau :
"kada baigiasi meilė? tada kai žinučių skaičius iš 200 sumažėja iki 50. kai nebesvarbu, kur jis/ji buvo išėjęs. kai labas pasakoma 5 dienos, o 11 sakoma labanakt, kad nereiktų ilgiau šnekėt. kai iš dviejų valandų pašnekesio lieka pusvalandis, ir tai beveik visą laiką tylima."
juk labiausiai skaudina brangiausi žmonės. skaudina tie, kurie žadėjo to nebedaryti. tie, kurie žadėjo būti šalia, ypač tada, kai labiausiai širdis plyš. kuriems patikėjai širdį nešti, šimtąkart sudaužytą ir sumenkintą, o jie pasielgė taip, kaip ir visi kiti, išėję ir palikę...
tebūnie tai būna pamoka man ir patarimas visiems kitiems - niekada niekada neatiduok savęs visos žmogui. betkokiam. kad ir atrodo, tai turėtų būt paskutinis gyvenime žmogus, kurį mylėsi. nes jam išėjus, tu neturėsi nieko, visiškai nieko.
nė vienas nevertas tavo ašarų. tas, kuris gal ir bus vertas jų, tikrai neprivers tavęs verkti. gyvenimas per trumpas, kad kažkam atiduotum savo brangiausią laiką. nebent jis tau atiduotų savo širdį, laiką ir rūpestį - tada tas žmogus pasiruošęs visą save atiduoti tau ir tik tau.
Katinėlis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą