pradėjo daug daug dienų, daug savaičių ir net keli metai nuo paskutinio įrašo internetinėje erdvėje. pripažinsiu, neretas atvejis būdavo, kai pagauta absoliučios nevilties ir apsupta ašarų įsijungdavau senus įrašus ir slapta gerėjausi senai prarastu, bet širdį glostančiu įgūdžiu rašyti. o kas dabar liko? nesugėbėjimas suvesti paprasčiausio teksto, kurį veda tylus ir trūkinėjantis balsas galvoje. šizofrenija aš jums sakau.
ką išmokau per šitą laiką? kas nutiko tokio, kas pasikeitė?
VISKAS.
pradėkime nuo to, kad suaugau. vaikiški draskymaisi ir pasaulio nekentimas bei ėjimas prieš visas žmogiškąsias normas buvo tiesiog paauglystės išsišokimai. ištiesų gaila paleisti tą pyktį ir savo troškimą betkokia kaina, tačiau visi genijai kažkada turi pakratyti kojas, arba bus pakratyti patys.
džiaugiuos tuo suaugimu iš tikrųjų. aišku, nekentimas žmonių ir asocialiai besielgiančių personų išliko, tačiau nuo nepasitenkinimo išreiškimo aiškiai ir viešai atgrąsina suaugimas ir skaičius tapatybės kortelėje.
gyvenimas labai pasikeitė. palikus šiltą mokyklos lizdą, palydėjusi paskutinį skambutį ir atsiėmusį popieriaus lapą su įrašytais pastarųjų dvylikos metų pasiekimais uždariau seno gyvenimo duris. prieš akis - nauji horizontai ir galimybės, nauji žmonės ir pažintys, nauji skoniai ir potyriai. naujos meilės ir netektys.
palikusi savo gyvenimo meilę rudenį tarp nudžiuvusių lapų pasitikti vienam širdį pravėriau naujam romanui, kuris (kitaip net neįmanoma buvo) parodė, kad Dievas mato viską ir vienišiaus nesuviliosi. nepasimokiau, nepasimokiau.
stovėjau žiūrėdama jam į akis, kuris buvo nusukęs kažkur link senamiesčio, stebinčias praeivius, skubančius kas sau, kas kam. viduje virė ir pyktis, ir nežinomybė, ir viltis. tačiau garsiau už visus jausmus kuždėjo širdis, sakydama, kad mūsų romano traukinys stoja paskutinėje stotelėje ir visi du keleiviai su visu prisiminimų, jausmų ir neišpildytų svajonių bagažu prašomi išlipti. "tai viskas?"nuryjus gumulą gerklėj, kuris stovėjo ten gerą pusvalandį, tyliai, jau nebeturėdama vilties paklausiau jo, vis dar akimis klaidžiojančio ties alėjos praeiviais. ištarti žodžiai lyg grąžino jį į šį pasaulį, primindami, kad kažkas šalia stovi su visa atvira širdimi, laukianti atsakymo. neskubėdamas pažiūrėjo į mane. akyse buvo matyti tas skausmas, kurį jaučia kiekvienas, stovintis ties bedugne. "mes nieko padaryti negalim. taip jau yra. " šie žodžiai nenuskambėjo netikėtai. stovėjau tarsi ties tiksinčia bomba, kuri turėjo man pranešti mano likimą - liksiu sudaužyta širdim ar tempsiu meilės lagaminą, kuris skaudins kiekvieną akimirką primindamas, kad šitoms dviems sieloms nelemta būti kartu. "tai viskas tada." susitaikiusi su viltimi pati norėjau viską nutraukti, nes stovėti ir ryti ašaras man jau per daug skausminga buvo. šaltas balsas pasakė man "viskas." išspaudusi šiokią tokią šypseną aš jį apkabinau. ir tuomet supratau vieną dalyką, kuris šiek tiek guodė, kartu ir varydamas į dar didesnę neviltį - niekada jo ir neturėjau.
stovėjau žiūrėdama jam į akis, kuris buvo nusukęs kažkur link senamiesčio, stebinčias praeivius, skubančius kas sau, kas kam. viduje virė ir pyktis, ir nežinomybė, ir viltis. tačiau garsiau už visus jausmus kuždėjo širdis, sakydama, kad mūsų romano traukinys stoja paskutinėje stotelėje ir visi du keleiviai su visu prisiminimų, jausmų ir neišpildytų svajonių bagažu prašomi išlipti. "tai viskas?"nuryjus gumulą gerklėj, kuris stovėjo ten gerą pusvalandį, tyliai, jau nebeturėdama vilties paklausiau jo, vis dar akimis klaidžiojančio ties alėjos praeiviais. ištarti žodžiai lyg grąžino jį į šį pasaulį, primindami, kad kažkas šalia stovi su visa atvira širdimi, laukianti atsakymo. neskubėdamas pažiūrėjo į mane. akyse buvo matyti tas skausmas, kurį jaučia kiekvienas, stovintis ties bedugne. "mes nieko padaryti negalim. taip jau yra. " šie žodžiai nenuskambėjo netikėtai. stovėjau tarsi ties tiksinčia bomba, kuri turėjo man pranešti mano likimą - liksiu sudaužyta širdim ar tempsiu meilės lagaminą, kuris skaudins kiekvieną akimirką primindamas, kad šitoms dviems sieloms nelemta būti kartu. "tai viskas tada." susitaikiusi su viltimi pati norėjau viską nutraukti, nes stovėti ir ryti ašaras man jau per daug skausminga buvo. šaltas balsas pasakė man "viskas." išspaudusi šiokią tokią šypseną aš jį apkabinau. ir tuomet supratau vieną dalyką, kuris šiek tiek guodė, kartu ir varydamas į dar didesnę neviltį - niekada jo ir neturėjau.
pora savaičių buvo kaip sapnas - greitai einančios dienos universitete, nuobodžios darbo valandos ir "meilė" draugo be įsipareigojimų lovoje. tapau šalta, nieko nejaučianti mergina, kuriai reikėjo malonumo. "išjungusi" visus jausmus ir nutildžiusi širdį sugebėjau šaltu veidu reaguoti į daugelį jaudinančių situacijų, paniekinamai žiūrėti į silpnus žmones ir jų problemas. tapau neužjaučianti, tamsia ir šalta būtybe. iš tiesų apsakyti šį jausmą neįmanoma - nejauti nieko, kas tave jaudintų ir priverstų kažkaip sureaguot.
didžiavausi savimi, kuomet galėjau su šypsena veide žiūrėti į žmogų, kurio gyvenimas per kelias valandas sugriuvo, kuris nebeturėjo nieko, ir nieko nejausti. net supistos užuojautos. bandymai sumenkinti, vadinimai tuščia ir beverte neturėjo jokios įtakos - šypsojausi, nes man tai nė kiek nerūpėjo. juk aš nieko nejaučiau. tą akimirką buvo gera matyti griūvantį pasaulį ir būti to griūvimo priežastimi.
tamsiame laikotarpyje pamyniau visus savo principus ir įsitikinimus, dėl kurių sunkiomis akimirkomis baisiausiai gailiuosi.
dabar gyvenimas susitvarkė. drįsčiau teigti, kad tobulas. apie savo laimę parašysiu kitą kartą. pasakysiu tik tiek - ji aukšta, tamsių plaukų ir žalių akių, o svarbiausia - pakankamai didelės širdies, išmokiusios mane vėl mylėt.
mua, Katinėlis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą