metai arba visiškai kita kryptis

metai. žmonės, metai!

pamenat, kokia buvau prieš metus? kaip verkiau dėl kažkokio čiongo, kurio dabar net neatsimenu? juokinga net, kaip per metus gali pasikeisti žmogaus mąstymas ir požiūris į gyvenimą.

metai. tiek reikėjo, kad padaryčiau žingsnį, kuris taip seniai nedavė ramybės ir kankino naktim dienom, daužydamas į šipulius visą tolimesnį gyvenimą ir visus planus.






šiandien džiaugsminga diena. ačiū jums, mielieji :))))

miau,

Katinėlis!

nelinksma antraštė arba nuoga viduj

pastarosiomis savaitėmis buvau sau iškėlus egzistencijos klausimą. klausimus. ir ne tik buvau, o ir esu.

".... prieš metus, nu maždaug metus, tikrai nebuvau tokia, kokia esu dabar, ir čia bloga prasme sakau..."
ištrauka iš vakarinio pokalbio.

iš tikrųjų. jei pasižiūrėtumėte patį patį pirmąjį įrašą šitoje svetainėje, pamatytumėte ir susipažintumėte su žvėriu mano viduje. ir dabar, po riebių metų, jeigu kažkas atsitiktinai mane pakviestų susitikti, imtų klausinėti, kur dingo Katinėlis?

prieš metus viskas buvo spalvota, tiek galimybių, taip gera gyventi, rūpesčių - nulis! dienos kaip šventės būdavo, kiekvieną rytą keldavausi su šypsena veide ir nuotaika tokia, kad tikrai kažkas nerealaus nutiks tądien. prieš akis atsivėrę horizontai svaigino, pasitaikiusios galimybės neduodavo miegoti naktimis iš džiaugsmo. ir po šitų metų, savęs klausiu tik vieno - kur dingo visa tai?


pastarosiomis savaitėmis gyvenau totalioje duobėje, slėpdama visas problemas, tikėdamasi, kad niekam nežinant ir nematant išeis man jas išspręsti ir numalšinti revoliuciją širdyje.tačiau gyvenime ateina toks lūžino taškas, kad fizinį skausmą būna lengviau iškęsti, nei vidinį...

ta nežinomybė, kur toliau keliauti gyvenime klupdyte bando parklupdyti. o svarbiausia, laiko nebėra. reikia spręsti čia ar dabar. gyvenimas turi teikti malonumą, šilumą ir šypseną. jeigu taip nėra, keiskite plokštelę. žodžiai, tokie teisingi ir kartu sunkūs. kaip kvailė pasiryšti permainoms, save užkiši tikrai bullshit mintimis, kad viskas yra gerai, kad taip gerai bus, kad ateitis tokia šviesi, kad reikia akinių suo saulės. o po to kas? ašarų pakalnė, palūžęs pasitikėjimas savimi ir bandymas užglaistyti viską, lyg tai niekada nebūtų ištarta ir padaryta. grįžtama į tą patį pradžios tašką, kuris ir vėl privilioja durnas idėjas gyvenimo krypčiai pakeisti.


noras žengti žingsnį visai kita kryptimi, dabar atrodo didelis pasiekimas ir akys krypsta į mases masinančias šviesas, laisvę ir nepriklausomybę, bent kartą gyvenime. baisiai nuskambės šitas faktas, kad priespaudoje buvau apytiksliai nepilnai be kelių centų keturis metus. alinantis darbas, retai atsiperkantis medalio užkabinimu ant krūtinės, kuris iš tikrųjų nė velnio neatperka ir neįrodo prasmės kentėti kaip vergui, ir galų gale nusilpęs organizmas - pastarųjų keturių metų palydovai.


negaliu teikti, kad visa tai buvo didelė neigiama šūdo krūva. tikrai buvo teigiamų akimirkų, kuo sunku patikėti. per tuos ketverius metus susipažinau su žmonėmis, kurie draugais liks tikrai ilgiau, nei tęsis mano šita kančia. žmonės, kurie prieš šitiek laiko buvę tik praeiviai, dabar žino visą tavo gyvenimo kelią ir tvirtai tiki į ateitį, džiaugdamiesi tavo gyvenimu labiau nei tu pats. ir žmogus, kuris šią akimirką suteikia tikrai daugiau šviesos gyvenime švelniai apkabindamas, pabučiuodamas į kaktą ir pasakydamas, kaip stipriai myli.


tačiau reikia judėti toliau. negalima likti toje pačioje vietoje ir apsistoti joje gyventi. tikrai ne. visas gyvenimas - yra nuotykis : uždarytos durys visada atidaro kitas.  ir tvirtai tikiu, kad tai yra tikroji gyvenimo tiesa. kad vis dėl to palikus aplinką, kuri išaugino ir subrandino mane, kelsiu sparnus ir išskrisiu tikrai toliau, nei pasiekčiau būdama ten ir apverkdama savo gyvenimą.


bet tai nereiškia, kad problemos išsisprendė. tai nereiškia, kad viskas yra gerai. toli gražu. išliejau visą save tikėdama, kad vis dėl to kažkoks akmenėlis nuo širdies nusiris. dėja, klydau, tiesiog jums parodžiau tą gležną žmogų, kuriuo patapau ir kuris išstūmė tą savimi pasitikinčią ir tvirtą asmenybę.


bet aš tikiu, kad tai dar ne saulėlydis. viskas kadanors išsipręs. tikiuosi.

mua,

Katinėlis.

ar tai jau ar gegužis?

optimizmo dozėė

žmonės įpratę apšnekinėti tuos, kurių gyvenimas įdomesnis. 

jeigu šneka už nugaros, džiaukis - jų mintyse tavo gyvenimo daugiau nei jų pačių. gražių dalykų retai galima išgirsti, ypač tada, kai kažkam sudaužai širdį ( arba mano atveju, pašalinu iš savo gyvenimo ) ir jiems tai būna didelis smūgis žemiau juostos. žinau, karma yra kalė, todėl už viską sumokėsiu, nors ir žiūriu į tai iš savo pusės, tačiau YOLO! 

o už tai, kad kažkam esu kalė, pasileidėlė ar dar kokio plauko būtybė - tebunie. nesiginčysiu, buvau daug kartų pasielgus kaip kalė, tačiau į protą atėjau ir dabar MAN brangūs žmonės džiaugiasi manim. sakot, nemoku mylėt? paklauskit to vienintelio, kuris man yra visas gyvenimas. sakot, nemoku būt draugiška? pasiklauskit tikrų draugų, kurie mane matė visokią - piktą, linksmą, džiaugėsi su manim kiekviena akimirka ir padėjo iškęsti sunkumus. sakot, būnu akiplėša? tik todėl, kad atsibodo kai man ant galvos lipa visokio plauko padarai. sakot, būnu kalė? čia tik dėl linksmumo, nes, gaila, nebuvau ir nebūsiu lengvai prieinama. tokia diela.

mokė mamytė būt gerai, neapgaudinėt žmonių, elgtis gražiai. viską moku ir panaudoju. nu nekasdien, bet panaudoju, tada, kai reikia. 

dabar aš laiminga tokia, kokia esu. laiminga su savo gyvenimu ir jeigu kažkam tai kliūna, tada eikit išsispręskit savo problemas pas psichologus, nes, žinokit, nuoskaudas laikyti yra kenksminga, iš patirties sakau. tada neina įvertinti savęs ir nusiteikti judėti tolyn - tiesiog tas pyktis grąžina jus į pradinį tašką, jei ne dar žemiau.

pavadinimas nerastas

bam. Katinėlis grįžo širdies išlieti.


pagrindinė gyvenimo taisyklė - na, bent jau mano - visada išlik savimi, kad ir kaip stipriai šoniniai vėjai pučia. nes gimei orginalu, nevalia mirti kopija. o tiems, kuriems tu tapai kažkuo kitu, labai maloniai nusišypsojus, parodyk vidurinį pirštą ir palinkėk gero kelio.

nesakau, kartais išlikti savimi tikrai būna sunku - pašalinė įtaka kiekvieną tavo kraujo lašą nori paversti kiekviename užkampyje randamu purvu, kuris tuojau užpildys visų žmonių vidų. tačiau nieko nėra geriau, nei visą dieną prakovojus su tais veidmainiais žmonėmis, kurie tik ir nori nutempti tave žemyn, atsigulti/įgriūti į savo minkštus patalus, prieš tai atsisegus visą dieną tave vienoje vietoje prilaikančia liemenėlę , užsikloti iki pat galvos ir su saldžia šypsena prisiminti tuos žmones, kurie tau šiandien taip gražiai šypsojosi ir tuos, kurie tavo širdyje užima tam tikrą, specialią vietą.

ir dažnai, labai dažnai norisi nuleisti rankas, spjauti į viską ir likti tamsumoj, vienatvėj, su kalnu nosinių ir ašarų pakalnėmis. ir skausmu širdyje. tačiau, į galvą šauna ta kartais net nelaukiama išganymo mintis - o kas man neleido anksčiau pasiduoti? man, asmeniškai, tai retorinis klausimas savo sąmonei, nes atsakymo iki šiol nerandu ir atsakyti sau negaliu. tačiau visos piktos ir silpnos mintys pasibaigia, pradedu jausti tą kaltės ir gėdos jausmą, kad akimirkai buvau sugriovusi savo pasitikėjimo ir stiprybės sieną.


ir nebijok stovėt už save. nes niekas kitas tavęs neiškels aukštyn, neklos kelio rožių žiedlapiais ir negiedos serenadų. viską reikia užsidirbti savom ašarom, savo kančiom ir pasitikėjimu savim. nes be pastarojo dalyko niekas nestovės tvirtai tavo gyvenime - tvirtas pasitikėjimas savimi yra tvirtas gyvenimo pagrindas.

nereikia bijoti vienatvės. tai išganingas ir sąmojingai sukurtas dalykas. visi mes tai esame išgyvenę, tačiau kiekvienas skirtingai. mano vienatvė būdavo ašarų liejimas vakare, atsigulus į lovą. tyliai tyliai riedėdavo ašaros putliais skruostukais, tyliai - kad niekas neišgirstų ir nereiktų aiškinti, kas yra blogai, nes galų gale viskas baigsis psichologo kėdėje.

antrosios pusės ieškot ne tada, kai liūdna, o tada, kai tau jos jau reikia ir esi pasiruošęs gyventi dviese. nesvarbu, kad ne vienoje lovoje kiekvieną rytą prabusti ir vakarus leisti priešais televizorių arba pikantiškai ir seksualiai.


būdamas kažkieno, pradedi atsakomybę ne tik už save, bet ir už tą kitą žmogų, su kuriuo likimas suvedė. baisiausia būna, kai patiki kitam žmogui savi širdį - daugybę kartų sutrupintą, vėl suklijuotą ir paruoštą naujai meilei, tačiau su šiokiu tokiu atsargos prieskoniu. taip, pažeistą, nebe pirmos jaunystės, tačiau vistiek su tyrais jausmais ir ta karšta meile, kurią kažkada, seniai seniai, jautei kitam žmogui - ir bijai, kad jis nesugebės to atlikti...

tačiau santykiai yra sukurti ir paremti pasitikėjimu, meile ir ištikimybe. jei bent vieno iš šių trijų kirčių nėra - basta, nieko neišdegs. todėl prieš krentant į tą beprotiškos meilės liūną, privalai įsitikinti, kad savo širdį patiki ne kažkokiam gatvės prostitutui, kuris tik ir laukia, kada galės sugniuždyti tave vardan to, kad patenkintų savo geidulius. wheeee.

aš savo širdį patikėjau tokiam žmogui, kuris ją turės amžinai. ir taip sakau ne dėl to, kad esu beviltiškai jį įsimylėjus. nors tai ir gryniausia tiesa. taip sakau, nes tą žmogų man atsiuntė pats Dievas būtent tada, kai buvau nuleidusi rankas prieš visus šios žemės vyriškosios lyties atstovus. tada, kai beprotiškai reikėjo paguodos, išklausymo ir paprasto, patarimo iš šalies. ir žinote ką? aš sutikau savo vienintelį.

 juokingai skamba, kai 18-kos metų mergina, dar besimokanti vidurinėje mokykloje, nė velnio nežinanti, ko nori iš gyvenimo, apart gražių batų ir mylinčio vyro, sako, kad surado tą vienintelį. galima būtų ginčytis ir terliotis. bet aš žiūriu iš savo pusės. nebuvau sutikusi tokio vaikino, kuris su tokiu giliu žvilgsniu žvelgtų man į akis, matydamas viską, ką iki šiol slėpiau nuo visų pašalinių. nebuvau sutikus ir tokio, kuris paprastais, mielais bučiniais padarytų pačia laimingiausia. kad savo prisilietimais ir apkabinimais varytų iš proto.



noriu matyti jį kiekvieną rytą, miegantį, susivėlusį ir bejėgį. noriu būt jo vienintele, kurią mylės jis. noriu kiekvieną vakarą užmigti jo glėbyje, nes tai pati geriausia ir saugiausia vieta pasaulyje. dievaži, nuo tokių žodžių tik ašaros kaupiasi.


viską susikuriame patys, kaip ir viską sugadiname. tačiau Dievas pasiunčia mums tokių žmonių, kurie net ir pasirinkus klaidingą kelią, mūsų nepalieka.

mua, Katinėlis. 

WFT MAN, WTF

Sha-la-la-la.

o kodėl, blet, O KODĖL TAIP VISKAS VYKSTA?

kam, dėl Dievo meilės, turėčiau dėkoti už tokį sąmyšį savo gyvenime dabar? kam, blet, padariau kažką blogo ( whahahaha, nesakykit, žinau, kam ir kiek šūdo privėliau, bet čia tik sparnuota frazė)?


atrodo, kai svetimi žiūri - jie mato tave stiprią, tvirto charakterio, visad pasiruošusi ginti savo nuomonę ir įsitikinimus, draugus branginančią labiau nei save pačią. o kas iš tikrųjų esi? tik gležna būtybė, trokšte trokštanti meilės, rūpesčio ir paprasčiausių šiltų žodžių, kurie priverstų pasijausti svarbiai ir vienintelei, o ne savimi abejojančia, po savo egzistavimą klaidžiojančiai asmenybei.

ir dabar pasistos... klausimas : o kam apsimetinėt tokiai, kuri nesi?
ah, tai geriau, jūsų manymu, būti sutryptai, sumenkintai ir pasiduoti prieš tuos, kurie būriais laksto ir kaip užprogramuoti kalba tą pačią visuomenės suformuotą maldą? atleiskit, nemoku būti tokia kaip visi ir išplautomis smegenimis kartoti tai, ką nori kiti.


gimiau orginalu, ir kopija mirti nesiruošiu. nes tai ne mano gyvenimui. nors jei atrodau, kaip daugelis, tai nereiškia, kad širdyje aš pilkos masės pripildytas individas. Katinėlis grįžo, po velnių.

buvo daug žmonių, buvo daug draugų. dabar liko tik tie, kurie buvo tikriausi. gyvenimas - tai sietuuukas, kuris atsijoja netinkamus žmones, kaip akmenis, kurie sunkino ir žemyn vilko tavo širdį. o palieka tik mažas, tyras smilteles, kurios nesuteikdamos jokio sunkumo, tavo sielą ir kūną kelia vis aukštyn ir aukštyn, visuomet palaikydami ir saugodami.

mua, Katinėlis