".... prieš metus, nu maždaug metus, tikrai nebuvau tokia, kokia esu dabar, ir čia bloga prasme sakau..."
ištrauka iš vakarinio pokalbio.
iš tikrųjų. jei pasižiūrėtumėte patį patį pirmąjį įrašą šitoje svetainėje, pamatytumėte ir susipažintumėte su žvėriu mano viduje. ir dabar, po riebių metų, jeigu kažkas atsitiktinai mane pakviestų susitikti, imtų klausinėti, kur dingo Katinėlis?
prieš metus viskas buvo spalvota, tiek galimybių, taip gera gyventi, rūpesčių - nulis! dienos kaip šventės būdavo, kiekvieną rytą keldavausi su šypsena veide ir nuotaika tokia, kad tikrai kažkas nerealaus nutiks tądien. prieš akis atsivėrę horizontai svaigino, pasitaikiusios galimybės neduodavo miegoti naktimis iš džiaugsmo. ir po šitų metų, savęs klausiu tik vieno - kur dingo visa tai?
pastarosiomis savaitėmis gyvenau totalioje duobėje, slėpdama visas problemas, tikėdamasi, kad niekam nežinant ir nematant išeis man jas išspręsti ir numalšinti revoliuciją širdyje.tačiau gyvenime ateina toks lūžino taškas, kad fizinį skausmą būna lengviau iškęsti, nei vidinį...
ta nežinomybė, kur toliau keliauti gyvenime klupdyte bando parklupdyti. o svarbiausia, laiko nebėra. reikia spręsti čia ar dabar. gyvenimas turi teikti malonumą, šilumą ir šypseną. jeigu taip nėra, keiskite plokštelę. žodžiai, tokie teisingi ir kartu sunkūs. kaip kvailė pasiryšti permainoms, save užkiši tikrai bullshit mintimis, kad viskas yra gerai, kad taip gerai bus, kad ateitis tokia šviesi, kad reikia akinių suo saulės. o po to kas? ašarų pakalnė, palūžęs pasitikėjimas savimi ir bandymas užglaistyti viską, lyg tai niekada nebūtų ištarta ir padaryta. grįžtama į tą patį pradžios tašką, kuris ir vėl privilioja durnas idėjas gyvenimo krypčiai pakeisti.
noras žengti žingsnį visai kita kryptimi, dabar atrodo didelis pasiekimas ir akys krypsta į mases masinančias šviesas, laisvę ir nepriklausomybę, bent kartą gyvenime. baisiai nuskambės šitas faktas, kad priespaudoje buvau apytiksliai nepilnai be kelių centų keturis metus. alinantis darbas, retai atsiperkantis medalio užkabinimu ant krūtinės, kuris iš tikrųjų nė velnio neatperka ir neįrodo prasmės kentėti kaip vergui, ir galų gale nusilpęs organizmas - pastarųjų keturių metų palydovai.
negaliu teikti, kad visa tai buvo didelė neigiama šūdo krūva. tikrai buvo teigiamų akimirkų, kuo sunku patikėti. per tuos ketverius metus susipažinau su žmonėmis, kurie draugais liks tikrai ilgiau, nei tęsis mano šita kančia. žmonės, kurie prieš šitiek laiko buvę tik praeiviai, dabar žino visą tavo gyvenimo kelią ir tvirtai tiki į ateitį, džiaugdamiesi tavo gyvenimu labiau nei tu pats. ir žmogus, kuris šią akimirką suteikia tikrai daugiau šviesos gyvenime švelniai apkabindamas, pabučiuodamas į kaktą ir pasakydamas, kaip stipriai myli.
tačiau reikia judėti toliau. negalima likti toje pačioje vietoje ir apsistoti joje gyventi. tikrai ne. visas gyvenimas - yra nuotykis : uždarytos durys visada atidaro kitas. ir tvirtai tikiu, kad tai yra tikroji gyvenimo tiesa. kad vis dėl to palikus aplinką, kuri išaugino ir subrandino mane, kelsiu sparnus ir išskrisiu tikrai toliau, nei pasiekčiau būdama ten ir apverkdama savo gyvenimą.
bet tai nereiškia, kad problemos išsisprendė. tai nereiškia, kad viskas yra gerai. toli gražu. išliejau visą save tikėdama, kad vis dėl to kažkoks akmenėlis nuo širdies nusiris. dėja, klydau, tiesiog jums parodžiau tą gležną žmogų, kuriuo patapau ir kuris išstūmė tą savimi pasitikinčią ir tvirtą asmenybę.
bet aš tikiu, kad tai dar ne saulėlydis. viskas kadanors išsipręs. tikiuosi.
mua,
Katinėlis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą