2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

ilgai trukusi tyla

visada keista grįžti ten, kur pradėjai. kai rankos neklauso, mintys padrikos, įkvėpimo nerasta. sunku prisiversti kažką daryti per prievartą, tačiau ka-kodėl giliai širdy tikiu, kad ši prievarta prives prie kažko naudingo ir pamokančio. galų gale - kažkas malonaus nuolatiniams skaitytojams.

pradėjo daug daug dienų, daug savaičių ir net keli metai nuo paskutinio įrašo internetinėje erdvėje. pripažinsiu, neretas atvejis būdavo, kai pagauta absoliučios nevilties ir apsupta ašarų įsijungdavau senus įrašus ir slapta gerėjausi senai prarastu, bet širdį glostančiu įgūdžiu rašyti. o kas dabar liko? nesugėbėjimas suvesti paprasčiausio teksto, kurį veda tylus ir trūkinėjantis balsas galvoje. šizofrenija aš jums sakau.

ką išmokau per šitą laiką? kas nutiko tokio, kas pasikeitė?

VISKAS.

pradėkime nuo to, kad suaugau. vaikiški draskymaisi ir pasaulio nekentimas bei ėjimas prieš visas žmogiškąsias normas buvo tiesiog paauglystės išsišokimai. ištiesų gaila paleisti tą pyktį ir savo troškimą betkokia kaina, tačiau visi genijai kažkada turi pakratyti kojas, arba bus pakratyti patys.

džiaugiuos tuo suaugimu iš tikrųjų. aišku, nekentimas žmonių ir asocialiai besielgiančių personų išliko, tačiau nuo nepasitenkinimo išreiškimo aiškiai ir viešai atgrąsina suaugimas ir skaičius tapatybės kortelėje. 

gyvenimas labai pasikeitė. palikus šiltą mokyklos lizdą, palydėjusi paskutinį skambutį ir atsiėmusį popieriaus lapą su įrašytais pastarųjų dvylikos metų pasiekimais uždariau seno gyvenimo duris. prieš akis - nauji horizontai ir galimybės, nauji žmonės ir pažintys, nauji skoniai ir potyriai. naujos meilės ir netektys.

palikusi savo gyvenimo meilę rudenį tarp nudžiuvusių lapų pasitikti vienam širdį pravėriau naujam romanui, kuris (kitaip net neįmanoma buvo) parodė, kad Dievas mato viską ir vienišiaus nesuviliosi. nepasimokiau, nepasimokiau.

stovėjau žiūrėdama jam į akis, kuris buvo nusukęs kažkur link senamiesčio, stebinčias praeivius, skubančius kas sau, kas kam. viduje virė ir pyktis, ir nežinomybė, ir viltis. tačiau garsiau už visus jausmus kuždėjo širdis, sakydama, kad mūsų romano traukinys stoja paskutinėje stotelėje ir visi du keleiviai su visu prisiminimų, jausmų ir neišpildytų svajonių bagažu prašomi išlipti. "tai viskas?"nuryjus gumulą gerklėj, kuris stovėjo ten gerą pusvalandį, tyliai, jau nebeturėdama vilties paklausiau jo, vis dar akimis klaidžiojančio ties alėjos praeiviais. ištarti žodžiai lyg grąžino jį į šį pasaulį, primindami, kad kažkas šalia stovi su visa atvira širdimi, laukianti atsakymo. neskubėdamas pažiūrėjo į mane. akyse buvo matyti tas skausmas, kurį jaučia kiekvienas, stovintis ties bedugne. "mes nieko padaryti negalim. taip jau yra. " šie žodžiai nenuskambėjo netikėtai. stovėjau tarsi ties tiksinčia bomba, kuri turėjo man pranešti mano likimą - liksiu sudaužyta širdim ar tempsiu meilės lagaminą, kuris skaudins kiekvieną akimirką primindamas, kad šitoms dviems sieloms nelemta būti kartu. "tai viskas tada." susitaikiusi su viltimi pati norėjau viską nutraukti, nes stovėti ir ryti ašaras man jau per daug skausminga buvo. šaltas balsas pasakė man "viskas." išspaudusi šiokią tokią šypseną aš jį apkabinau. ir tuomet supratau vieną dalyką, kuris šiek tiek guodė, kartu ir varydamas į dar didesnę neviltį - niekada jo ir neturėjau.

pora savaičių buvo kaip sapnas - greitai einančios dienos universitete, nuobodžios darbo valandos ir "meilė" draugo be įsipareigojimų lovoje. tapau šalta, nieko nejaučianti mergina, kuriai reikėjo malonumo. "išjungusi" visus jausmus ir nutildžiusi širdį sugebėjau šaltu veidu reaguoti į daugelį jaudinančių situacijų, paniekinamai žiūrėti į silpnus žmones ir jų problemas. tapau neužjaučianti, tamsia ir šalta būtybe. iš tiesų apsakyti šį jausmą neįmanoma - nejauti nieko, kas tave jaudintų ir priverstų kažkaip sureaguot. 

didžiavausi savimi, kuomet galėjau su šypsena veide žiūrėti į žmogų, kurio gyvenimas per kelias valandas sugriuvo, kuris nebeturėjo nieko, ir nieko nejausti. net supistos užuojautos. bandymai sumenkinti, vadinimai tuščia ir beverte neturėjo jokios įtakos - šypsojausi, nes man tai nė kiek nerūpėjo. juk aš nieko nejaučiau. tą akimirką buvo gera matyti griūvantį pasaulį ir būti to griūvimo priežastimi.

tamsiame laikotarpyje pamyniau visus savo principus ir įsitikinimus, dėl kurių sunkiomis akimirkomis baisiausiai gailiuosi. 


dabar gyvenimas susitvarkė. drįsčiau teigti, kad tobulas. apie savo laimę parašysiu kitą kartą. pasakysiu tik tiek - ji aukšta, tamsių plaukų ir žalių akių, o svarbiausia - pakankamai didelės širdies, išmokiusios mane vėl mylėt.


mua, Katinėlis

2012 m. rugpjūčio 26 d., sekmadienis

valandėlė realybės

pripažink tai.


kaikurie žmonės tiesiog neverti tokio tavo rūpesčio, tokio dėmesio ir meilės. kam tada plėšytis ir skaudint save, jei tiesiog vargiai graibstai orą?


kad ir kaip sunku kartais pripažinti tai, tačiau reikia atmerkti plačiai akis, susitaikyti su faktu, kad viskas iš tikrųjų nėra taip, kaip norėtum tu. prisiverti pramerkti akis ir pamatai, kad viskas griūna, byra lyg pastatyta ant popieriaus lapelių.


o žinot kas skaudžiausia? matyti, kai vis tai byra ir nesugebėti nieko pakeisti, nes vienas lauke ne karys. iš vienos pusės rūpestis ir šiluma neužpildys dviejų širdžių. ilgą laiką dar bandei kažką gelbėt, bandei išsaugoti tą šiltą jausmą, kurį jautėt, bet dabar? dabar nebėra. vietoj šilumos atsirado abejingumas, vietoj šypsenų - ašaros naktį. skaudžiausia matyti, kad žmogui tiesiog neberūpi.

teisingai kažkada skaičiau :
"kada baigiasi meilė? tada kai žinučių skaičius iš 200 sumažėja iki 50. kai nebesvarbu, kur jis/ji buvo išėjęs. kai labas pasakoma 5 dienos, o 11 sakoma labanakt, kad nereiktų ilgiau šnekėt. kai iš dviejų valandų pašnekesio lieka pusvalandis, ir tai beveik visą laiką tylima."

juk labiausiai skaudina brangiausi žmonės. skaudina tie, kurie žadėjo to nebedaryti. tie, kurie žadėjo būti šalia, ypač tada, kai labiausiai širdis plyš. kuriems patikėjai širdį nešti, šimtąkart sudaužytą ir sumenkintą, o jie pasielgė taip, kaip ir visi kiti, išėję ir palikę...


tebūnie tai būna pamoka man ir patarimas visiems kitiems - niekada niekada neatiduok savęs visos žmogui. betkokiam. kad ir atrodo, tai turėtų būt paskutinis gyvenime žmogus, kurį mylėsi. nes jam išėjus, tu neturėsi nieko, visiškai nieko.


nė vienas nevertas tavo ašarų. tas, kuris gal ir bus vertas jų, tikrai neprivers tavęs verkti. gyvenimas per trumpas, kad kažkam atiduotum savo brangiausią laiką. nebent jis tau atiduotų savo širdį, laiką ir rūpestį - tada tas žmogus pasiruošęs visą save atiduoti tau ir tik tau.



Katinėlis... 



2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

laiškas ateičiai

"Labas, mielasis!




  Atrodo, nekalbėjom šimtą dienų ir šimtą naktų. Nebeprisimenu net tavo balso skambesio.. 


Kaip tu? Vis dar dirbi tiek daug ir nematai likusio pasaulio, kaip ir tada, prieš šitiek laiko? Tikiuosi tie pinigai tau tikrai suteikė daugiau laimės, nei mano bučiniai.


Ilgą laiką tylėjusi nusprendžiau ramia širdimi ir tuščiu vidumi tau išsakyti tai, kad prieš tiek laiko spurdėjo manyje ir naktimis nedavė ramybės. Kas iššaukdavo ašaras, kiekvieną kartą pajautus, kad atsirita nauja skausmo banga. Kas žudė mane diena iš dienos tuomet, kai tau svarbesni buvo tavo savanaudiški reikalai.




Puikiai prisimenu viską, lyg tai buvo prieš tiek daug laiko. Sedėjau prie lango, įbedus akis į tolimą miesto siluetą ir kartkartėmis girdėdama vaikų klykavimus anapus gatvės. Tačiau tai manęs nei kiek netrigdė - galva buvo kupina minčių apie tuo metu dar egzistavusius Mus, akys buvo patvinusios ašaros, o lūpos tvirtai suspaustos ir vos vos laikančios šitokį skausmą, norintį prasiveršti ir išsilieti - tačiau vistiek tu jo nebūtum supratęs ar net išgirdęs.




Kol tu pildei savo piniginę tuo dabar beverčio popieriaus gabalėliais, aš svajojau apie šiltus santykius, kurie pagaliau išgydytų šitiek žeistą ir sutryptą širdį, pavogtus jausmus ir sugniuždytą laimę. Svajojau apie tokius rytus, kada tik pramerkus akis, matyčiau tave, tavo veidą. Apie tokius rytus, kada kiekvieną kart prabudus išgirsčiau tavo balsą ir pajausčiau tavo lūpas. 


Svajojau apie tai, kaip šiluma užlietų visą mano vidų, vos mane paėmus už rankos. Svajojau ir apie tuos bučinius, kurie visada taip svaigino. Ypač tuos, kurie viduryje priversdavo nusišypsoti. Svajojau apie kiekvieną apkabinimą, kuris leisdavo pasijausti saugia ir šilta, RŪPIMA IR MYLIMA.




Kiekvieną kartą į tave pažiūrėjus norėdavau plėšte išplėšti atsakymus į užduotus ir neužduotus klausimus apie tavo jausmus man, tuo metu "tavo vienintelei". Tačiau pažvelgus į tas akis tiesiog neįžiūrėdavau nieko. Siena nuo jausmų ir sušalusi širdis.




Tikiuosi tau dabar sekasi žymiai geriau. Turbūt todėl, kad nėra manęs. Tos, kuri tau gadindavo nuotaiką nuolatos klausinėdama, kada tave pamatys, kuri zyzė, kaip tavęs pasiilgo. Tos, kuriai tu buvai visas gyvenimas. Kuri tavo dėka patikėjo, kad dar egzistuoja toks dalykas, kaip šilti jausmai ir meilė. Bent jau EGZISTAVO.




Kiek ašarų tada dėl tavęs išliejau, tu nesužinosi. Turbūt net nenorėtum, bnes tau tai atrodydavo kvaila ir beprasmiška.




Visada prisimindavau visko pradžią. Prisimindavau tai, nuo ko viskas prasidėjo. Tuos pokalbius, visus vėlyvus vakaro pasisedėjimus laukuose, žiūrint tolyn tolyn, į miesto horizontus. Prisimindavau mūsų pirmuosius susitikimus, kokie drovūs mes būdavom, nieks nepagalvotų. Taip, tada nerūpėjai man taip, kaip rūpi dabar. Turbūt net ir pats tada negalvojai, kad viskas ims taip trupėti. Tai, ką ilgai statėmė.




Aiškiai prisiminsi visus tuos, kurie trugdė mums būti kartu. Tačiau nepaisant visų tokių sunkumų, mes vis dar ilgai kartu. Nepasidavėm jokiom kalbom, tikėjom, kad viskas gerai tol, kol mes kartu.




Gal ir per sunkiai užsipuoliau tave dėl tų darbų, tačiau tik jų dėka pradėjau uždavinėt tiek klausimų sau. Dėl mūsų. Nemanyk, kad netikiu, jog manęs nemyli. Žinau, myli. Net ir dabar. Meilė taip greitai nepasibaigia, kaip susidomėjimas ar rūpestis, kurį pametei.




Man tiesiog trūko tos kibirkštėlės iš tavęs, trūko ryžto, kad įrodytum, kad tau vis dėl to REIKIA manęs. Trūko man tavo to užsidegimo, kaip tada, kai užkalbindavai mane. Pasiilgau to šilto žvilgsnio. Pasiilgau tos šiltos šypsenos. Pasiilgau tavęs.

"

2012 m. birželio 26 d., antradienis

visi kalba už akiųųų, o aš nieko nieko negirdžiuuuuuu

klydinėjau aš snukiaknygėje ir užmačiau savo senų pažįstamų (dabar jau nepažįstamų, hahaha) žmonių snukelius. kažkada jie buvo žmonės, į kuriuos žiūrėjau iš žemo, slaptu pavydu pavydėdavau jiems sekmės ir užsispyrimo, nors visi kartodavo, kad tokio užsispyrimo, kokio turiu aš pati, žmonės taip pat pavydi ir man. tačiau neesmė čia.

esmė tame, kad dabar, žiūrėdama į tuos veidus, galiu pasakyti tik tiek - siekit savo to supisto tikslo, kankinkitės diena iš dienos, rodykit savo veidus ir pasiekimus pasauliui. gal jums tai yra žingsnis iki laimės ir svajonių išsipildymo, tačiau dabar tvirtai galiu pasakyti - tai nebuvo mano svajonė.

tiek savęs skirti tam, kas su laiky pagaliau baigsis ir neliks nieko, tik keletas medalių, kabančių šalia taurės, dėl kurios turėjai paaukot savo sveikatą ir kartais net kažką daugiau nei laiką - santykius šeimoje, draugus. pagalvokit, kas svarbiau - laikina šlovė ar tvirtas pagrindas po kojomis?


pasirinkusi šitą kelią, kurio pradžioje dabar trypčioju, žinojau, kad ramiai juo eiti negalėsiu - žmonės šneka, žmonės ir šnekės už akių, kad ir ką tu darysi gyvenime. tačiau reikalas tame, kad turi atsirinkti, kieno šnekų klausytis, o ką pasiųsti toli už horizonto.


vis dėl to džiaugiuosi tais, kurie pašventė savo gyvenimą ant dviračio praleisti. gaila, bet aš per dsaug myliu gyvenimą ir save, kad taip kankintis galėčiau. siekit jūs savo tikslų, džiaukitės tuščiu reikalu ir gvenkit gyvenimą pilną kančių. kol jūs ciuckinatės su savo tiklais ir svajonėmis, kažkas pasirinko gyventi tikrą gyvenimą ir galvoti ne tik apie save, bet ir apie tuos, kurie yra šalia.


pasirinkti kitokį kelią, nei nori kiti nėra blogai. tiesiog ateina gyvenime laikas, kai kažkam reikia pasakyti NE, o kažkam ištarti tą lemtinga TAIP. o tiems, kuriems nepatinka tavo pasirinktas kelias, tegu eina ten, iš kur niekada negrįžtama.

bet vistiek, po visko, esu nugalėtoja prieš juos visus visus. kodieeeeel?

nes turiu tai, ko neturi kiti. šilčiausią, mieliausią, geriausią, stipriausiai mylintį, besirūpinantį žmogų šalia savęs. vo teip, bitchez.





mua,
Katinėlis.

2012 m. birželio 19 d., antradienis

kas pietums?

pasiilgot Katinėlio?
Katinėlis pasiilgo Jūsų :))))


prisipžinsiu, ilgą laiką nieko nerašiau. tiesą sakant, kartais net pamiršdavau, kad buvau įtraukta į šitą visą viešąją išpažintį laisvoje erdvėje. tik draugų prisiminimai apie mano rašliavas ir širdies griaužatis privertė mane šį vakarą įsijungti savo blogytį ir pradėti tarškinti klavietūra.


nieko dramatiško nenutiko per šitą laiką, kai sedėjau po šluota. atsikeldavau, išgyvendavau, nueidavau miegoti. tiesa, tarp atsikeldavau ir nueidavau miegoti atsitikdavo daugiausia šūdinų, supistų dalykų, kurie taip skaudžiai artina mano žilų plaukų pasirodymą, būtent, kad jaunystėje. tikėkimės plaukų dažų gamybos nenutrauks, nes nenorėčiau vaikčioti balta galva.


priežastis, dėl ko čia retai užsukdavau - tiesiog nebūdavo ką Jums papasakoti. dingo tas įkvėpimas, vakariniai pasivaikščiojimai ir pasikalbėjimai su savimi mažai ko davė. viskas sukasdienėjo, jausmai po šluota pasislėpė, vidinis balsas persišaldė, o charakteris primigo.



tačiau dabar, kai laiko turiu tikrai Į VALIAS, galėčiau ramiau atsipūsti ir panagrinėti gyvenimo ypatumus ir visus privalumus su trūkumais.


taigi ką aš jums galiu pasiųlyti?

užuomeną. buahahahahahahahahha.


išsilaisvinus iš priespaudos pančių, dabar kiekvieną rytą atsikeliu su šypsena, žinodama, kad visa diena ir visi sprendimai priklauso MAN. ne tam tironui, kuris vertė save nuvertinti ir pripažinti, kad vienintelis teisingas požiūris yra jo požiūris. ką aš galiu pasakyti, nu blet tironas.


iš visų girdėtų kalbų apie save ir apie savo asmeninį gyvenimą galiu padaryti vienintelę išvadą - žmonės kišosi ir visada kišis ten, kur jų šiknos net ir netelpa. svarbiausia tra įsikišti ir taip sušikti reikalus (bandyti sušikti), kad tiesiog smūgis į paširdžius būna tiesiog per sunkus. žmonės, pamatę, kad jie galų gale pralaimėjo, tiesiog vedini pykčio ir pavydo išsako bjauriausius dalykus, kurių tik ir nori tau linkėti, nes tiesiog padarei taip, kaip jiems nepatiko.

ir žinote ką?

o man visiškai vienodai. nesakau - paėmiau į galvą tuos bjaurius žodžius. visada paimu juos į galvą, persvarstau. bet į širdį - tik tada, kai tai yra tikrai paremta kritika. o tie visi šarkų ir velnių cviksėjimai tiesiog NĖRA verti gilesnio dėmesio, nei "vau, tu taip manęs nekenti, kad linki blogiausio?" tiesiog reikia susitaikyti, kad ne visoms kurvoms įtiksi.



o dabar Katinėlio radijas baigia transliaciją. linkiu gero ir jaukaus vakaro.
iki kito pasirašymo.



Mua,
Katinėlis!