2011 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

gyvenimui byrant į šipulius

http://www.youtube.com/watch?v=gUrKHP99TN8 



sužlugdysiu tavo gyvenimą. ištrinsiu džiaugsmą iš praeities. nepaliksiu vilčių ateičiai. pavogsiu šypseną nuo veido, sudaužysiu širdį, akyse paliksiu ašaras, lūpose - klausimą "Kodėl?".

nes taip noriu aš. nes dar kartą kalu į galvą tiems, kurie nesuprato - gyvenu SAU. ne tau, ne kitam, o SAU. dėl SAVĘS. nes dėl manęs negyvena niekas. ir niekada negyvens. niekas nenori tau gero. o jei ir nori, tai tik tam, kad pasipelnytų sau. kad jiem patiem būtų geriau.




kai lieki vienas šitam supistame gyvenime, kai nebeturi į ką atsiremti, kai tave išplūsta bjauriausiais žodžiais tie, kuriuos mylėjai labiau nei save patį, kai nebežinai, ką daryti, kai ašaros liejasi per skruostus laisvai ir nevaržomai, kai žinai, kad rytojus bus dar bjauresnis, nes visiškai nieko neturi. va tada vadinasi dugnas.


o prisikelti iš to dugno yra beprotiškai sunku. turi sukąsti dantis ir nusivalius ašaras toliau kabintis į gyvenimo uolas, užmiršti kraujuojančias rankas, skaudančią širdį ir tave plėšančius jausmus. turi sau pasižadėti, kad būsi stipresnis iki tol, kol vėl palūši. iki tol, kol viskas vėl ims byrėti, kai nieko neturėsi, kai širdį skaudės diena iš dienos. kai kiti kils. kai tu leisies. leisies. leisies.


ką tokiu atveju daryti? kam iš viso stengtis ką nors pakeisti, jei žinai, kad viskas dūš ir byrės, kai kas pasakys skausmingesnį žodį? ir toliau sedėti tamsoje, pamiršti visas svajones, visus tikslus, visus troškimus ir pavirsti pilka minia?


šiandien nieko nežinau. šiandien yra blogai. labai blogai...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą