2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

gyvenimo prasmė?

http://www.youtube.com/watch?v=E1nbvplgElw


šiandien, diena ne iš linksmųjų. nuo pat ryto kankinant ne itin maloniom mintim, prieš išeinant į kalėjimą, gurkštelėjusi jau spėjusios atvėsti rytmečio kavos, pasiunčiau žinutę vienam gana svarbiam asmeniui. dar labiau numušusi savo dienos nuotaiką peržengiau mokyklos slenkstį ir atsiribojusi nuo savo problemų ir kitų žmonių, atsisėdau matematikos pamokoje pasėdėti. nes nenuostabu, kad nieko nesuprantu. ta žiūrkė per greit kalba, o jei paklausiu, kaip reikia teisingai perskaityti logaritmą, mane tikriausiai sudegintų visos klasės akivaizdoje. ką padarysi, toks gyvenimas. tenka tyliai sėdėti ir melsti Dievą, kad per kontrolinį tau apsireikš visi atsakymai iš dangaus.


ir pagaliau tipenant iš supistos mokyklos, muzikai grojant mano galvoje, supratau vieną dalyką, kuris man nedavė ramybės iki išsiliejant čia.


tokia ir yra ta gyvenimo prasmė - nuklupus rasti jėgų atsistoti ir gyventi toliau. kai tave peiliais smaigsto visi aplinkui, kai dangus apsiniaukia ir nesimato nė vieno saulės spindulio, kai, rodos, rytojaus jau nebebus, tu turi rasti jėgų susiimti, atsikelti, nusišluostyti ašaras ir gyventi toliau. kaip feniksui pakilti iš pelenų ir toliau siekti savo troškimų ir pildyti savo norus.


 aišku, nesakau - kiekvienas parklupimas kainuoja milijonus ašarų ir paskutines jėgas, visuomet žemė po kojomis praslysta, nebėra oro, kuriuo kvėpuoti reikia. spaudžia širdį kaip krepšininkai spaudžia tą orandžinį kamuolį savo gigantiškose rankose.


tačiau tu privalai toliau kovoti. nes išlieka tik stipriausi. taip, pripažįstu visiems Jums - ne kartą norėjau tiesiog nusišauti vietoj, nušokti nuo tilto, pabėgti nuo visų ir mirti kur nors vieniša. bet čia ne išeitis. bėk nuo problemų, jeigu tik nori. jos vistiek tave galų gale pasivys. ir užpis mirtinai.


nors ir kiek dabar vartysit akis ir sakysit, kad ir vėl prisiuosčiau miltelių kažkokių - tebunie. čia jūsų supista nuomonė. mano blogas - mano mintys. ir tikrai ne melą rašau, atsigaukit vieną kartą ir visiems laikams. ačiū Dievui, nesat tokie įžūlūs ir nekomentuojat mano straipsnių. iš dalies užpisa - norėčiau jūsų nuomonę išgirst, kad ir tą supistą, niekingą.


keik mane kiek nori, vadink kale, kurva, dar kitokiais žodžiais - nesvarbu. užsiauginau storą odą nuo tokių žodžių. kaltink mane dėl visko, aks nutiko tau - iš dalies tai yra tiesa. tačiau anksčiau ar vėliau vistiek tau būtų taip nutikę. nesu kalta, kad tai padariau būtent aš. pasiruošk, gyvenimas toks bus visada. kiekvieną kartą klupęs, kiekvieną turėsi ir atsistoti ant kojų. užtat ne vienas. aš visada būsiu šalia, kad ir kiek įskaudinus, kad ir kaip supisus tavo tas dienas, aš visada tau padėsiu, patarsiu, išklausysiu. nes žinau, ką reiškia būti vienam, kai tokios šūdinos dienos slenka.


tomis dienomis aš visada būdavau viena, nes niekam negalėdavau papasakoti, kas vyksta mano galvoje. nes paprasčiausiai niekas nesupranta manęs. ir vargu ar atsiras tas, kas suprastų. o aš stengiuosi visus suprasti ir visiems padėti. aišku, ne kurvoms ir ne pydarams. čia jau kita politika.


taigi susiimk ir nedaryk durnų sprendimų, dėl kurių tavo gyvenimas taps dar blogesnis. K.


mua,
katinėlis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą