2011 m. birželio 4 d., šeštadienis

vienišos naktys arba prakeikimas gyvenimui

galva perpildyta minčių, besisukančių apie vieną vienintelį dalyką - vienišumą. tik nevartykit akių ir nesakykit, kad esu dar jauna ir man gyvenimas bei meilės yra prieš akis. pasilaikykite savo komentarus toms seilėms mažėms, kurios demotyvacijas kuria ta proga, kad snarglius vaikinas paliko. o jei vis dar liekate prie savo smirdančios ir supistos nuomonės, pats laikas nešdintis iš mano rašliavyno.

kuo toliau, tuo labiau sutinku su faktu, kad man nesiseka meilėj. arba mane myli, bet man nereikia. arba aš myliu, ir manęs nereikia. pastarasis pasitaiko, man atrodo, dažniau nei pirmasis. įsižiūriu tuos kąsnelius, kurie net matyt manęs turbūt nenori, gal net pereitų kitąpus gatvę, kad išvengtų mano išprotėjusios gerbėjos šypsenos ir to paprasto pasisveikinimo, kuris, jo akimis, man nieko neturėtų reikšti. arba dar būna taip, kad mane įsižiūri tas, kurio AŠ matyti nenoriu. dievaži, maišą ant galvos užsidėjus vaikščiosiu. dviguba nauda - apsisaugosiu nuo persekiotojų ir savo baisiu veidu negasdinsiu vaikų prie ledų šaldiklių, prie kurių pastarieji tiesiog viens ant kito lipa, lyg paskutinį duonos trupinį radę išbadėję afrikiečiai vaikai. shame on you. praleiskit senutę pasiimt ledų iš tolimiausio to prakeikto šaldiklio kampo, kuris tapo karo lauku. kad ir kaip atstūminėti žmogų yra negražu ir netolerantiška, kito kelio man Dievas nedavė, šaizen. tačiau save aš pateisinu ir visiškai nesigriaužiu dėl šiupeliu nustumtų asmenybių.  nes dar vieną mielą kartą paaiškinsiu prooootiškai atsilikusiems minkštakiaušiams ir skystapapėms - gyvenimas mano, aš jo pilotas, darau ką noriu, kada noriu, elgiuosi kaip noriu, ir su kuo noriu. pasekmes kentėsiu pati, jūsų į tai netrauksiu. tai kokios dar pretenzijos?

tačiau nebūčiau aš, kad kartais net pati sau prieštaraučiau. iš tikrųjų plėšausi viduje į du frontus - tas pats kaip Vokietija pasidalino į Rytų ir Vakarų, ar kaip dar ten mandriau. nežinau, skaičiavau avytes toje pamokoje. esmė tame, kad viduje nesutaria dvi priešiškos pusės - viena trokšta būti mylima, mylėti, turėti žmogų, kuris VISADA BUS ŠALIA, kai aš pikta ar linksma, man sunku ar aš skraidau padebesiais - jis turi būti šalia. netenkina mane pasiteisinimai taip jau yra.. ką padarysi... o kita pusė nenori niekam nusileisti, nori būti stipri, nuo nieko nepriklausyti, mylėti TIK išimtiniu atveju and so on. ir va stoviu pasirinkimų kryžkelėj - nei į vieną, nei į kitą pusę koja nekyla eiti, širdis spurda krūtinėj nežinodama, ką rinktis, ir, greičiausiai, tuojau sprogs nuo susikaupusios įtampos. nerimo dienos, nežinios valandos ir apsisprendimo amžinybė - tai patys didžiausi mano kankintojai šiuo gyvenimo etapu.

kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad Avinas - tai vienišiausias Zodiako ženklas visoje dvylikoje. mes esam karštakošiai - mums reikia tokio, kuris puikiai sugertų mūsų energijos, pykčio ir laimės perteklių, mums stačia galvą neriant į bet kokį darbą, užgaidą ir norą, nestabdyti, nepamokslauti, o tiesiog palaikyti, ir nerti kartu. mums nereikia gerų, tylių vaikinukų, kuriems svetimas savas kiemas. mums, Avinams, reikia žmogaus, kuris čia išgyventų, kaip pasakė Prisli padejėja filme "Ir velnias dėvi Prada". todėl tokie žmonės, pasiskaitalioję ir susižinoję apie Avinų psichologiją, tiesiog...... pabėga. tikra tiesa, šimts procentų grynas koncentrats. kiek jau bernužėlių pasibaidė mano kelyje ir nusuko pievomis pas kaimo jadzes? nedaugybė, bet visi pabėgo paauksuoti, nušlifuoti ir išpuikę nuo per didelio dėmesio ir meilės. facepalm'u palydėdavau kiekvieną, metusį kelią dėl takelio/šunkelio/vapšie pievos. debilai, kelio neberasit. nenorit nereikia.

toliau knisantis prie tos pačios temos, vienišos naktys toliau bus skaičiuojamos, kol kasnors neįrodys, kad turėti šalia tokį įdomų ir gyvenimo spalvas išgryninantį žmogų yra likimas. kuris trokšta įsilieti į mano kasdienybės verpetą, iš kurio išlipa tik tie, kuriems reikia, na, tarkim, pigaus ir beskonio gyvenimo.

o aš skaudančia širdim, bet iškelta galva, gyvenimo keliu eisiu viena. kol surasiu savo princą, kuris dėl manęs nuvers Himalajų kalnus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą