2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis

laiškas ateičiai

"Labas, mielasis!




  Atrodo, nekalbėjom šimtą dienų ir šimtą naktų. Nebeprisimenu net tavo balso skambesio.. 


Kaip tu? Vis dar dirbi tiek daug ir nematai likusio pasaulio, kaip ir tada, prieš šitiek laiko? Tikiuosi tie pinigai tau tikrai suteikė daugiau laimės, nei mano bučiniai.


Ilgą laiką tylėjusi nusprendžiau ramia širdimi ir tuščiu vidumi tau išsakyti tai, kad prieš tiek laiko spurdėjo manyje ir naktimis nedavė ramybės. Kas iššaukdavo ašaras, kiekvieną kartą pajautus, kad atsirita nauja skausmo banga. Kas žudė mane diena iš dienos tuomet, kai tau svarbesni buvo tavo savanaudiški reikalai.




Puikiai prisimenu viską, lyg tai buvo prieš tiek daug laiko. Sedėjau prie lango, įbedus akis į tolimą miesto siluetą ir kartkartėmis girdėdama vaikų klykavimus anapus gatvės. Tačiau tai manęs nei kiek netrigdė - galva buvo kupina minčių apie tuo metu dar egzistavusius Mus, akys buvo patvinusios ašaros, o lūpos tvirtai suspaustos ir vos vos laikančios šitokį skausmą, norintį prasiveršti ir išsilieti - tačiau vistiek tu jo nebūtum supratęs ar net išgirdęs.




Kol tu pildei savo piniginę tuo dabar beverčio popieriaus gabalėliais, aš svajojau apie šiltus santykius, kurie pagaliau išgydytų šitiek žeistą ir sutryptą širdį, pavogtus jausmus ir sugniuždytą laimę. Svajojau apie tokius rytus, kada tik pramerkus akis, matyčiau tave, tavo veidą. Apie tokius rytus, kada kiekvieną kart prabudus išgirsčiau tavo balsą ir pajausčiau tavo lūpas. 


Svajojau apie tai, kaip šiluma užlietų visą mano vidų, vos mane paėmus už rankos. Svajojau ir apie tuos bučinius, kurie visada taip svaigino. Ypač tuos, kurie viduryje priversdavo nusišypsoti. Svajojau apie kiekvieną apkabinimą, kuris leisdavo pasijausti saugia ir šilta, RŪPIMA IR MYLIMA.




Kiekvieną kartą į tave pažiūrėjus norėdavau plėšte išplėšti atsakymus į užduotus ir neužduotus klausimus apie tavo jausmus man, tuo metu "tavo vienintelei". Tačiau pažvelgus į tas akis tiesiog neįžiūrėdavau nieko. Siena nuo jausmų ir sušalusi širdis.




Tikiuosi tau dabar sekasi žymiai geriau. Turbūt todėl, kad nėra manęs. Tos, kuri tau gadindavo nuotaiką nuolatos klausinėdama, kada tave pamatys, kuri zyzė, kaip tavęs pasiilgo. Tos, kuriai tu buvai visas gyvenimas. Kuri tavo dėka patikėjo, kad dar egzistuoja toks dalykas, kaip šilti jausmai ir meilė. Bent jau EGZISTAVO.




Kiek ašarų tada dėl tavęs išliejau, tu nesužinosi. Turbūt net nenorėtum, bnes tau tai atrodydavo kvaila ir beprasmiška.




Visada prisimindavau visko pradžią. Prisimindavau tai, nuo ko viskas prasidėjo. Tuos pokalbius, visus vėlyvus vakaro pasisedėjimus laukuose, žiūrint tolyn tolyn, į miesto horizontus. Prisimindavau mūsų pirmuosius susitikimus, kokie drovūs mes būdavom, nieks nepagalvotų. Taip, tada nerūpėjai man taip, kaip rūpi dabar. Turbūt net ir pats tada negalvojai, kad viskas ims taip trupėti. Tai, ką ilgai statėmė.




Aiškiai prisiminsi visus tuos, kurie trugdė mums būti kartu. Tačiau nepaisant visų tokių sunkumų, mes vis dar ilgai kartu. Nepasidavėm jokiom kalbom, tikėjom, kad viskas gerai tol, kol mes kartu.




Gal ir per sunkiai užsipuoliau tave dėl tų darbų, tačiau tik jų dėka pradėjau uždavinėt tiek klausimų sau. Dėl mūsų. Nemanyk, kad netikiu, jog manęs nemyli. Žinau, myli. Net ir dabar. Meilė taip greitai nepasibaigia, kaip susidomėjimas ar rūpestis, kurį pametei.




Man tiesiog trūko tos kibirkštėlės iš tavęs, trūko ryžto, kad įrodytum, kad tau vis dėl to REIKIA manęs. Trūko man tavo to užsidegimo, kaip tada, kai užkalbindavai mane. Pasiilgau to šilto žvilgsnio. Pasiilgau tos šiltos šypsenos. Pasiilgau tavęs.

"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą