"atsipūtus. nelaiminga. visą laiką kaprizinga. ji nekenčia, o tu myli. tu dainuoji, o ji tyli."

už lango vėl lietus. aišku, gražu, romantiška, bla bla, bet kokia romantika, kai sėdi viena sau prie interneto ir klausaisi tų senų senų gabalų, kurie priverčia širdį spurdėt.

bet gi nebūtų Dievas pasirinkęs mane didžiąjam kantrybės išbandymui. tariasi su šventu Petru, sako davai užmeskim jai taip, kad čiut išsikapanotų. nu ir murgdo mane tame nelaimių šuliny, žiūri, kiek kantrybė neš. o vat dėl įdomumo kankinsiuos tiek, kol išlipsiu iš to sušikto nelaimių šulinio, ir visiems parodysiu, koks turi būt tobulas gyvenimas.


tai vat vaikyčiai mano. gyvenime reik daug ką atiduoti, daug ką paaukoti. daug praverkti, dar daugiau iškentėti. bet tik dėl to, kad vėliau su tuo nepakartojamu jausmu žiūrėtum į žmogystas, kurios tau temdė saulėtas dienas. kurie bandė pasinaudoti siekdami, kaip nekeista, paprasto ir nereišmingo tikslo. net tikslu pavadinti jų ketinimą yra nusikaltimas. užgaida, sapalionės gal geriau tinka.

niekada negalima pasiduoti tiems debesims, niekada neprarasti vilties, kad ir kaip juoda aplinkui. kalbu ne iš knygų, nesisemiu bobutės iš šešto aukšto, keturiolikto buto jaunystės durnystės atsiminimais. kalbu šių karčių gyvenimo dienų patirtimi. tiesiai iš širdies. tiesiai ant klavietūros.