"man patinka kas laužosi :D nepasiekiama :D sunkiai prieinama :D" [M.K.]

žodžiai, kurie davė gerą spyrį į sėdimąją. juk buvau naivi, tikėjausi, kad gyvenime egzistuoja ta tyra ir nekalta meilė, kad viskas bus patiekiama auksiniame kambaryje, sėdint ant auksinio krėslo, auksinėje lėkštutėje su paauksuotom servetėlėm. pasakos ir yra pasakos, kad turėtumėm apie ką svajot. atsigavau, ačiū Dievui. ne taip, kaip milijonai kitų išprotėjusių mergšių, kurios kariasi ant kaklo kiekvienam sutiktam barbinui ir tikisi, kad liks neišpistos ir gyvens gražiame name su gražiais vaikais. gerai, užkibau ir aš ant to barbino. ne barbino tiksliau, o to pasakų princo. žinau, bėda. bet stversiu sau už pakarpos ir timtelsiu iš tos pasakos nafik save, nes pasiklysiu aš tame geltonų plytų kelyje.

kodėl man buvo sakoma, kad pasikeisti neįmanoma? paklauskit mano buvusių draugų, su kuriais bendravau prieš porą metų, prieš porą mėnesių. ir kasgi manęs neatpažįsta? ogi geriausių akimirkų bendrininkai, vaikystės asfalto brūžintojų komanda. sako pasikeičiau, atžagari tapau, chuliganė ir mažosios CH. kitą mergina apimtų nevilties debesis, pradėtų teisintis, kad viskas taip, kaip buvę, kad niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai važinėjo riedučiais ir siautė per savo gatvikę, klykavo iš džiaugsmo ir verkė dėl nubrozdinto kelio.

o man puxui gražiai tariant. aš džiaugiuosi, kad pasikeičiau. nes būčiau neišgyvenus ir būčiau ended up in Dariaus ir Girėno gatvikės gale esančiose patalpose su gražiom, minkštom sienom. keičiuosi tam, kad išgyvenčiau šitose gyvenimo karuselėse, kur nežinai, kada kilsi iki debesų, ir kada leisies velnišku greičiu tiesiai šėtonui į katilą. gyvenimas yra mano nuosavybė. aš danguje išsikovojau vietą čia, šitam pasauly, šitoje šeimoje. ir AŠ esu atsakinga už save pačią. niekas kitas tegu net negalvoja prisiliesti prie mano gyvenimo vairo, nes kaip mat nukirsiu pirštus ir gražia servetėle nuvarysiu kraujo pėdsakus. ir dar pakvėpysiu alyvų aromato puškikliu. take that, assholes.


gyvenimas, tai ne kokia prekė iš parduotuvės - už sugadintą gyvenimą nei pinigų negrąžina, nei duoda pasiimti naujut naujutėlį gyvenimėlį, be jokių pripaišytų puslapių, dar kvepiantį nauju vaikučiu, servetėlėmis užpakaliukui su ramunėlėmis ir čežantį nuo saldainių popieriukų. gyvenimą turi nugyventi taip, kad kiekviena diena pasižymėtų kažkuo. tada galėsi skelbtis savo anūkams, savo suskrešusiam seniui, kuris su tavim pasiliks iki gyvenimo galo, kaip laimingai pragyvenai savo gyvenimą, kiek jaunystės durnystės išgyvenimų patyrei, kiek berniukų pakabinus buvai, ir kiek laiko bučiavais su kiekvienu iš juo. juokauju. to nepasakokit savo vaikams, tuo labiau anūkams. jų fantazija ne tokia laki. be to, jūs juos ganėtinai sutraumuosit savo pasakojimais. verčiau pasilaikyti atsiminimus sau.