Naujas puslapis

kaip ten sakoma, negalima pamiršti žmogaus? tuo labiau su juo patirtų akimirkų? nesakau, kad aš visiškai pamiršiu vieną žmogų. tikrai ne. aš jį tik palaidosiu širdies kapinaitėse, tyliai, be ceremonijų ištrinsiu iš tolimesnio gyvenimo. mano pačios labui. ir kodėl?

nes šypsosiuos šilčiausia šypsena tik tam, kuris mane mylės iš visos širdies. tą ypatingą žvilgsnį skirsiu tam, kuris dėl manęs pasirengęs kalnus nuversti, visą pasaulį išvažinėti. mano širdis spurdės pamačius tik tą, kuriam būsiu viso pasaulio turtas. apkabinusi į ausį tyliai šnybždėsiu Būk mano tik tam, kuris paaukos viską, kad tik turėtų mane.

nepasikėlusi. neprisirūkiusi. neišdidi. tiesiog pavargusi nuo melagių visų, prisiekiančių amžina meile, apsimetantys niekada nepaliksią, visada mylėsią ir į nieką neiškeisią. vaje, toks vaikiškos pasakos. koks mano naivumas neišmatuojamas buvo, kad jomis tikėjau! tačiau vaikystė baigėsi, baigėsi ir pasakos. tačiau savo naivumo pagalba sakau, kad vis dar giliai širdy tikiu, kad rasiu tą vienintelį princą, kuriam būsiu gyvenimo turtas. o gal jau radau? gal jis arčiau, nei mano šeštas jausmas leidžia suprasti?

turiu jį, jis turi mane ir man to gana!