plykstelėjus ugniai, įtraukus pirmuosius nuodų dūmus prasidėjo ramybės dienos. išpūtė vėjas visas emocijas. prisėdau ant balkono krašto. viskas baigėsi taip greit, kaip ir prasidėjo. dingo tas keistai malonus jausmas jį pamačius. pasikeitė ir požiūris į tokius dalykus. nebepasitiksiu jo su šypsena ir maloniu tonu balse. nebežibės akys toli toli pamačius jo siluetą. pilkas veidas ir stiklinės akys.
nusileidus į savo kambarį, rūbas po rūbo viską nutraukiu nuo savęs, atsigulu į lovą ir pasigirdus pirmiems dainos akordams užsimerkiu. nejaučiu nieko. nėra tokio dalyko, dėl kurio dabar būtų verta gadinti savo tobulą akimirką. leidžiu kiekvienam muzikos garsui sklisti krauju po kūną. atsidūstu. nebebus daugiau taip. tokie dalykai silpnina. o silpnumas tokiom gyvenimo sąlygom yra nepageidaujamas. jis lėtai lėtai žudo tave iš vidaus iki tol, kol su ašarom akyse pratrūksi prieš visus, kurie tave laikė vienu stipriausių tarp gyvų esant.
vis dar drebančios rankos, tuščias žvilgsnis ir ramus veidas. tuštuma viduje, prarastas noras ir dingę jausmai. siena. pastatyta tikslu atsitverti nuo kitų poveikio nugriauta. tik dabar suprantu, kaip dalykai iš tikrųjų yra susišikti. lieka tik ironiškai nusišypsoti ir tuščiomis akimis žiūrėti į tuos, kurie bandys padėti tau. o sakyti reikia viskas gerai. melas šiuo atveju yra pranašumas. nes kuo daugiau sakysi tiesos ir tai, kas dedasi tavyje, tuo labiau griausi stiprumo sieną.
statysiu sieną iš naujo, šįkart - stipresnę. atsimušę dūš į šipulius smerkimai, pikti žodžiai ir bandymai sugniuždyti. nes per daug kainuoja kiekvienas atsistojimas ant kojų. dingo tas senas Katinėlis, kuris visad pirmu numeriu įsimylėdavo piktą šūnį, su kuriuo ateities būt negali ir niekada nebus. geriausias likęs variantas yra sugniuždyti tuos, kas privertė mane taip jaustis. kai ateis atpildo valanda, prašysi motinos Žemės, kad padėtų.
užtat dabar ramu, kad grįžtu prie savo vežimo. jeigu tu nori į jį patekti, turėsi nertis iš devinto kailio.
mua,
Katinėlis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą