žiūrėjau, kaip jis trypčiojo aplink, bandydamas kaip nors išlieti savo energiją, kol aš tingiai sėdėjau atsirėmusi ant pilies stogo įtvirtinimų. atrodo, lyg tas šokinėjimas jam nekainuoja nei kiek jėgų. "aš miegojau visą dieną, kur man tą energiją dėt?" į mano zyzimą atsakė jis. jis, kuris kažkaip va taip va sugebėjo mano mąstymą pakelti šiek tiek aukštutėliau nei tie, kurie smugdė mano moralę ir visą dvasinę stiprybę.
lemtis egzistuoja. aš jau šimtąjį kartą įsitikinau tuo. visas tavo gyvenimas yra ten, kažkur aukštai, suplanuotas. aišku, ne kiekvienas žingsnis, bet galutinis tikslas. tu gali eit šunkeliais, trankytis po paskutinius klystkelius, bet galutiniame rezultate tu atsirasi ten, kur tau bus vieta. spyriokis kiek tik sveikata leidžia, šito dėsnio nepaneigsi.
kartais, kai labai stengiesi viską padaryti gerai, gaunasi paskutinė nesąmonė. maldauji viską sugrąžinti taip, kaip buvo, panaikinti žalą arba atsiimti kai kuriuos be reikalo ištartus žodžius. tačiau gyvenimas toks ir yra sutvertas, kad brangintum kiekvieną žodį ir kiekvieną akimirką, nes kas paukščiu išskrenda, jaučiu sugrįžta..
vis dar stebėjau kaip jis strykčioja aplinkui, nerūpestingai linguodamas galva, tarsi būtų vienas savo pasaulyje. iš tiesų, man patiko stebėt jį, kiekvieną judesį sekdavau akimis, kartais, net netingėdama pasukti galvos kitu kampu, kad tik nedingtų man iš akiračio. ir taip jam bestripinėjant, mano lūpos prasivėrė, tyliu balsu išgirdau save šnabždant žodžius : ".. and I wont listen to your shame, you ran away, you're all the same..". ir tą akimirką jo akys, staiga pagavusios mano įsmeigtą žvilgsnį, pražvalėjo, lyg jis būtų grįžęs į Marijos žemę, kurioj tą akimirką buvom kartu. susipratęs, kad visą laiką sekiojau jį akimis, nusišypsojo tokia šypsena, kurios gyvenime nepamiršiu.
kartais gyvenimas tampa tokia supistai bjauria skyle, kad net švelniausia šypsena sukelia baisų jausmą. jausmą, kad tu kažko trokšti visa savo esybe, kad tiesiog atiduotum save visą, kad turėtum kažką šalia. kad galėtum kažką mylėti ir atiduoti visą rūpesnį tam žmogui. tačiau su ta pačia šypsena pajunti, kad esi kažkur per toli, kad viskas, iš pradžių buvę taip lengva ir saldu, kažkada pavirs į kartumą ir dulkes, kol kažkada nebeliks nieko. tačiau nepaisant to, vistiek kabiniesi į tą žmogų, bandai viską išgauti iš jo, o galų gale, jei ne tu jam širdį sudaužysi, tada pats liksi sudaužyta širdimi ir suskaldytomis svajonėmis.
viską atiduočiau, kad galėčiau jį turėti sau.
Mua,
Katinėlis :(
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą