pavadinimas nerastas

bam. Katinėlis grįžo širdies išlieti.


pagrindinė gyvenimo taisyklė - na, bent jau mano - visada išlik savimi, kad ir kaip stipriai šoniniai vėjai pučia. nes gimei orginalu, nevalia mirti kopija. o tiems, kuriems tu tapai kažkuo kitu, labai maloniai nusišypsojus, parodyk vidurinį pirštą ir palinkėk gero kelio.

nesakau, kartais išlikti savimi tikrai būna sunku - pašalinė įtaka kiekvieną tavo kraujo lašą nori paversti kiekviename užkampyje randamu purvu, kuris tuojau užpildys visų žmonių vidų. tačiau nieko nėra geriau, nei visą dieną prakovojus su tais veidmainiais žmonėmis, kurie tik ir nori nutempti tave žemyn, atsigulti/įgriūti į savo minkštus patalus, prieš tai atsisegus visą dieną tave vienoje vietoje prilaikančia liemenėlę , užsikloti iki pat galvos ir su saldžia šypsena prisiminti tuos žmones, kurie tau šiandien taip gražiai šypsojosi ir tuos, kurie tavo širdyje užima tam tikrą, specialią vietą.

ir dažnai, labai dažnai norisi nuleisti rankas, spjauti į viską ir likti tamsumoj, vienatvėj, su kalnu nosinių ir ašarų pakalnėmis. ir skausmu širdyje. tačiau, į galvą šauna ta kartais net nelaukiama išganymo mintis - o kas man neleido anksčiau pasiduoti? man, asmeniškai, tai retorinis klausimas savo sąmonei, nes atsakymo iki šiol nerandu ir atsakyti sau negaliu. tačiau visos piktos ir silpnos mintys pasibaigia, pradedu jausti tą kaltės ir gėdos jausmą, kad akimirkai buvau sugriovusi savo pasitikėjimo ir stiprybės sieną.


ir nebijok stovėt už save. nes niekas kitas tavęs neiškels aukštyn, neklos kelio rožių žiedlapiais ir negiedos serenadų. viską reikia užsidirbti savom ašarom, savo kančiom ir pasitikėjimu savim. nes be pastarojo dalyko niekas nestovės tvirtai tavo gyvenime - tvirtas pasitikėjimas savimi yra tvirtas gyvenimo pagrindas.

nereikia bijoti vienatvės. tai išganingas ir sąmojingai sukurtas dalykas. visi mes tai esame išgyvenę, tačiau kiekvienas skirtingai. mano vienatvė būdavo ašarų liejimas vakare, atsigulus į lovą. tyliai tyliai riedėdavo ašaros putliais skruostukais, tyliai - kad niekas neišgirstų ir nereiktų aiškinti, kas yra blogai, nes galų gale viskas baigsis psichologo kėdėje.

antrosios pusės ieškot ne tada, kai liūdna, o tada, kai tau jos jau reikia ir esi pasiruošęs gyventi dviese. nesvarbu, kad ne vienoje lovoje kiekvieną rytą prabusti ir vakarus leisti priešais televizorių arba pikantiškai ir seksualiai.


būdamas kažkieno, pradedi atsakomybę ne tik už save, bet ir už tą kitą žmogų, su kuriuo likimas suvedė. baisiausia būna, kai patiki kitam žmogui savi širdį - daugybę kartų sutrupintą, vėl suklijuotą ir paruoštą naujai meilei, tačiau su šiokiu tokiu atsargos prieskoniu. taip, pažeistą, nebe pirmos jaunystės, tačiau vistiek su tyrais jausmais ir ta karšta meile, kurią kažkada, seniai seniai, jautei kitam žmogui - ir bijai, kad jis nesugebės to atlikti...

tačiau santykiai yra sukurti ir paremti pasitikėjimu, meile ir ištikimybe. jei bent vieno iš šių trijų kirčių nėra - basta, nieko neišdegs. todėl prieš krentant į tą beprotiškos meilės liūną, privalai įsitikinti, kad savo širdį patiki ne kažkokiam gatvės prostitutui, kuris tik ir laukia, kada galės sugniuždyti tave vardan to, kad patenkintų savo geidulius. wheeee.

aš savo širdį patikėjau tokiam žmogui, kuris ją turės amžinai. ir taip sakau ne dėl to, kad esu beviltiškai jį įsimylėjus. nors tai ir gryniausia tiesa. taip sakau, nes tą žmogų man atsiuntė pats Dievas būtent tada, kai buvau nuleidusi rankas prieš visus šios žemės vyriškosios lyties atstovus. tada, kai beprotiškai reikėjo paguodos, išklausymo ir paprasto, patarimo iš šalies. ir žinote ką? aš sutikau savo vienintelį.

 juokingai skamba, kai 18-kos metų mergina, dar besimokanti vidurinėje mokykloje, nė velnio nežinanti, ko nori iš gyvenimo, apart gražių batų ir mylinčio vyro, sako, kad surado tą vienintelį. galima būtų ginčytis ir terliotis. bet aš žiūriu iš savo pusės. nebuvau sutikusi tokio vaikino, kuris su tokiu giliu žvilgsniu žvelgtų man į akis, matydamas viską, ką iki šiol slėpiau nuo visų pašalinių. nebuvau sutikus ir tokio, kuris paprastais, mielais bučiniais padarytų pačia laimingiausia. kad savo prisilietimais ir apkabinimais varytų iš proto.



noriu matyti jį kiekvieną rytą, miegantį, susivėlusį ir bejėgį. noriu būt jo vienintele, kurią mylės jis. noriu kiekvieną vakarą užmigti jo glėbyje, nes tai pati geriausia ir saugiausia vieta pasaulyje. dievaži, nuo tokių žodžių tik ašaros kaupiasi.


viską susikuriame patys, kaip ir viską sugadiname. tačiau Dievas pasiunčia mums tokių žmonių, kurie net ir pasirinkus klaidingą kelią, mūsų nepalieka.

mua, Katinėlis.