kai žmogus įsimyli, jam tas mylimasis atrodo pats geriausias, pats mieliausias, pats švelniausias, pats romantiškiausias, pats šilčiausias, pats protingiausias, pats -iausias. meilės seilės. tada atrodo, kad niekada gyvenime nesiskirsi su juo, ir, neduok Dieve, galimybę išduoti ar atsibosti. vaikštai meilės burbule su rūžavais akinukais ant nosytės, avinti aukštakulniais su pūkučiais ir mielai kikenanti iš kiekvieno nejuokingo komentaro. tai pasidarė tiesiog masiška liga, nuo kurios pasveikau, tačiau vis daugiau tuščiagalvių ja suserga. sakyčiau, tai yra silpnavalio žmogaus požymiai. aišku, mylėti galima, taip pat galima ir įsimylėti, tačiau, prašyčiau, proto ribose.

kuo toliau, tuo labiau mane džiugina tas faktas, kad savo gyvenimą paversiu kiek kitokiu nei buvo prieš tai. Esu avinas, ir man permainos patinka. nestokoju laiko perdėlioti daiktus kambaryje vidury nakties tik dėl to, kad kitą rytą, rausdamasi stalčiuje arba lentynoje, iškeikčiau save dėl to, kad nerandu savo rausvų kojinyčių, kurios turėtų puikiai tikti prie mano rausvos maikutės. o jūs tik nesijuokite - apranga man yra šventas reikalas. niekada neišeisiu į gatvę apsirengusi trumpą maikutę, kuri net bambos nesiektų, aptemptų auksinių timpų, kurios visus lašinius ant kojų išryškintų ir Nike kedukų. nu tu prikalk prie kryžiaus mane - niekur neisiu. net kambary stovint su tokia cirko apranga, šiurpuliukai eitų per mano kūną.

kaip jau supratote, gyvenimo noriu tobulo. daug kas sakė man, kad nori to paties, tačiau po antrojo karto, kai tai išgirdau iš dabar jau nebereikšmingų žmonių gerklių, nutraukusi jų įsijautimą ir galbūt sugadinusi romantišką akimirką, paklausiu mane turbūt išgelbstinčio klausimo - ką tu vadini tobulu gyvenimu. o tai klausimas, žinokit, protingas. nes jau esu prisidirbusi tais atvejais, kai bijodama ko nors pasiteirauti, būnu įstumiama į nepatogią situaciją. dabar, visiškai nesivaržydama, paprašau pakartoti tokiu pasiteisinimu, kad į mano blondinišką galvelę nelabai tas atsakymas pateko, arba, tiesiog neklausiau ir paleidau pro ausis, kai buvau pasiklydusi savo mintyse. ir tiek vieną, tiek kitą pasiteisinimą lydi kikenimas ir didelė šypsena, kuri puikiai atspindi tą humoro jausmą, kurio kai kurie žmonės tiesiog nesupranta, nes yra per daug RIMTI IR RAMŪS. ir nesidrovėjau paklausti savo princo to paties klausimo - ką jis laiko tobulu gyvenimu. ir ką jūs manot? ogi išpyškino viską, ką aš mintyse slaptai troškau įgyvendinti. kas man beliko negu giliai atsidūsti, nusišypsoti sau dėl patirtos pergalės ir saldžiai pabučiuoti jį, prieš tai švelniai apkabinusi jo veidą delnais.