tam, kad juokas užvaldytų pačią netinkamiausią minutę ir besijuokiant plyštų pilvas, o po to tris dienas atsiminčiau tą juoką, tačiau jau skausmo pavidale.
tam, kad nesidrovėčiau pasakyti žmogui, kad tau jis patinka, ir visiškai netikėtu bučiniu priblokšti jį, o po to šelmiškai nusišypsoti.
tam, kad jausčiausi nevaržoma ir nekreiptum į nieką dėmesio tol, kol tikrai reiktų susirūpinti, nes gyvenimas pakimba ant plauko.
tam, kad pajutusi laisvės skonį, tapčiau priklausomas nuo mylimo žmogaus, o vėliau viską sudaužius, neskaudančia galva išeiti iš kitų gyvenimo likučių, o pačiai ieškotis kito horizonto.
tam, kad ryte prabudusi pamatyčiau ne lovos atkaltę, ne pagalvę, ne savo pandą, tuščiu ir nereikšmingu žvilgsniu žiūrinčią kiaurai mane, o tas akis, dėl kurių vakare tirpau iš malonumo ir nenulaikiau nė vieno daikto rankose.
tam, kad vakare su draugais užtraukčiau seną gerą dainą, plyšaučiau kiaurą naktį, o ryte ženklų kalba bandyčiau paklausti, kur vaistai nuo gerklės, nes balsu pasinaudoti po vakarykščio koncerto būtų praktiškai neįmanoma.
tam, kad leidžiantis saulei, mylimam žmogui pasakyčiau, kad jis man reiškia gyvenimą ir kad brangiausias pasaulio auksas neatstotų man jo bučinio, o ką jau kalbėti apie jį patį.
tam, kad gyvenime pasiekčiau savo tikslus, kuriuos užsibrėžiau sunkaus laikotarpio metu, mindoma ir trypiama visų nevykėlių, kurių šlovės minutės jau seniai Dievo suskaičiuotos.
tam, kad man jau nebeesant, mane minėtų ilgai ir smagiai, kad sukelčiau šypsenas veiduose tų, kurie buvo man patys brangiausi, kurių dieną praskaidrinau, kuriuos priverčiau nubraukti ašarą, kuriems tą ašarą išspaudžiau juoko priepuolių metu, kuriuos laikiau draugais ir kuriuos užtarsiu Dievui esant su manim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą