laimingoji skrybelė, jau išsisklaidęs rūkalų ir vyriškų kvepalų mišinys nuo mano švarko bei ant naktinio stalelio sumerktos alyvos - štai kas liko man po savaitgalinio naktinėjimo miesto gatvėmis su Juo. beje, dar skaudantis viršutinis pilvo presas, nes, patikėkit manim, bučiuotis atsilenkus keturiasdešimt penkių laipsnių kampu nėra toks easy shmeesy darbas jūsų pilvukui.

o kokia skrybėlės istorija? nagi, grįžkime į praeitį, į tą lemtingąjį penktadienį.

mums skubant pro milijonus personų, susirinkusių pasižmonėti ir paspoksoti į viduramžių laikų ginklus bei prisilakti alaus, paklausiau to lemtingo klausimo, kurį ištariau be jokio jauduliuko balse. netgi paslaptingai.

- tikiuosi neprarasiu su tavim ryšio.

- norėčiau tavo numerį gauti.

būsiu didžiausia melagė, jei pasakysiu, kad man tai buvo netikėta. deja. širdį visada tikimės geriausio, argi netiesa? vat. taigi apsikeitę numeriukais, stovėjome švelniai tariant gatvės vidury. ką gi.

- laikas. manęs jau va laukia.

toliau viskas vyko lyg kokioje senoje kino juostoje, kurioje rodomas širdį veriantis romanas ir siekiama visiems pripudrinti smegenis banalia meilės istorija. greitu rankos judesiu Jis apglėbė mane per liemenį, truktelėjo arčiau ir vėl mielai nusišypsojo savo šypsenėle. ištirpau kaip sviesto gabaliukas ant šilto skrebučio pusryčių metu. negi taip ir bus toliau? ką jūs. pasistiebiau (o pastebėjau, kad norint pasibučiuot man tenka nemažai pasistengti) ir...

ir jis mane pabučiavo. tai buvo pirmas mūsų bučinys. o pažįstami mes tik geriausiu atveju porą valandų. bet detalės nesvarbu. tuo metu buvau gilioj ekstazėj, kuri užvaldė kiekvieną mano odos lopinėlį, kiekvieną ląstelę ir kiekvieną nervą. širdis seniai nebeplakė - apytiksliai nuo tada, kai jis mane už rankos paėmė. bučinys buvo trumpesnis, nei norėjosi, bet - ei - nevyk tu Dievo į medį. vėliau pripažinom, kad biški paskubėta mūsų. bet nė vienas neišdrįsome to stabdyti. ko gero, antgamtinės jėgos čia. abu paveikė.

kuo dėta skrybėlė? tai buvo mano pasitikėjimo pagrindas. niekada ja nedevėjau. užsidėjau tikėdama gerai praleisti laiką ir atsipalaiduoti. o ką gavau? keistą jauduliuką širdyje, nuo kurio šyla visas kūnas. mano nuomone - geriau nei tikėtasi.