o mes mokame šypsotis, kada velniškai širdį spaudžia. juoktis, kai ašaros gerklę griaužia. dainuoti, kai rodos pasaulis po kojų trupa. mokam būti stiprios. sutrypti nepageidautinus žmones, lyg jie būtų nieko verti. skaudinti taip, kad naktimis kartoję mūsų vardus, kaltinsit save, kad susitikom. mokam praeiti pro jus kaip pro nieką. tačiau be visų šitų ir kitų neišvardintų bjaurybių, mes mokame taip mylėti, kaip net jūsų mama taip nemylėjo. mes mokam išvesti iš proto ir naktimis nemiegot priverčiam. mūsų meilė kaip narkotikas - kuo toliau, tuo labiau norisi. sakai, čia netiesa? nustok bent kartą melavęs sau ir pažiūrėk giliau širdin, jei dar tokią esi išsaugojęs. ir vis dar tai netiesa? na, meluok toliau.
- jei tik norėčiau, galėčiau vieniša likti visą gyvenimą.
čia nėra melas. prisiekiu, galėčiau. niekam nepriklausyčiau, širdies neskaudėtų, jeigu kas nors ryte nepadaro kavos į lovą, nesiskųsčiau, kad vakare šalta lovoj užmigti. ir galėčiau skaudinti visus, kas prie manęs priartėt norėtų - išlikčiau šalta, pasinaudočiau ir gana. tačiau iš tikrųjų pažvelgus giliau į savo pasakymą, man iš prigimties bus sunku atstumti nekaltus žmones, kurie mane myli. per silpna esu, kad atsisakyčiau šilumos, apkabinimų, bučinių ir to šilto jausmo širdyje.
visiškai suskydau. ir tai žudo labiau kiekvieną dieną. nors imk ir pasikark ant žydinčios obels šakos. bet man reikia Jo.
tikrai taip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą